Vilniaus kino biuras pristato reportažų ciklą „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“. Per pokalbius su režisieriais, aktoriais ir amžininkais atsiskleidžia ne tik praeities įvykiai, bet ir vidinė industrijos branda – kiek pasistūmėjome per 35 nepriklausomybės metus, kokie filmai tapo lūžiu, o kokie – tiltu į pasaulį. Svarbiausi apdovanojimai, pirmieji tarptautiniai projektai Lietuvoje, drąsios temos, istorijos vingiai ir ryžtas prabilti kitokia kino kalba – tai pasakojimas apie kiną, kuris augo kartu su Lietuva.
2023 m. režisierės Marijos Kavtaradzės vaidybinis filmas „Tu man nieko neprimeni“ tapo vienu svarbiausių šiuolaikinio Lietuvos kino pasiekimų. Pasaulinę premjerą surengęs prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje, filmas sulaukė tarptautinio pripažinimo ir įrodė, kad jautrios, intymios istorijos gali būti suprantamos ir paveikios žiūrovams visame pasaulyje.
Apie filmo kūrimo procesą, jo gimusią idėją ir tai, kodėl ši meilės istorija tapo išskirtine, pasakoja režisierė Marija Kavtaradzė, prodiuserė Marija Razgutė ir kino kritikas Dmitrij Gluščevskij. Pasak kūrėjų, nors iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo pasakojantis universalią istoriją apie dviejų žmonių įsimylėjimą, svarbiausias jo išskirtinumas slypi žvilgsnio taške – bandyme kalbėti apie santykius taip, kaip kine iki šiol beveik nebuvo kalbama.
Kaip pasakoja Marija Kavtaradzė, supratusi, kad kurs meilės istoriją, ji ieškojo naujo kampo pažvelgti į temą, kuri kine nagrinėta tūkstančius kartų. Taip gimė pagrindinis filmo herojus – aseksualus vyras, įsimylintis šokėją, kuriai kūniškumas yra neatsiejama saviraiškos ir bendravimo dalis. Tačiau, pasak režisierės, aseksualumas filme nėra pagrindinė tema – svarbiausia buvo parodyti dviejų žmonių pastangas suprasti vienam kitą, ieškoti bendros kalbos ir kurti santykius, kuriems nėra nusistovėjusio modelio.
Šią mintį papildo ir kino kritikas Dmitrij Gluščevskij. Jo teigimu, „Tu man nieko neprimeni“ nėra vien filmas apie meilę – tai pasakojimas apie žmogaus savivoką, asmenines ribas ir gebėjimą išlikti ištikimam sau net tada, kai tai reiškia atsisakyti to, ko labai trokšti. Būtent ši vidinė herojų kova, o ne išoriniai konfliktai, suteikia filmui emocinį svorį ir išskiria jį iš kitų romantinių istorijų.
Kurdama filmą Marija Kavtaradzė daug dėmesio skyrė pasiruošimui su aktoriais. Repeticijos, nuolatiniai pokalbiai apie personažus ir scenarijaus pokyčiai vyko dar gerokai prieš filmavimą. Režisierė pasakoja, kad aktoriai aktyviai dalyvavo kūrybiniame procese, kėlė klausimus, siūlė idėjas, o jų įžvalgos ne kartą pakeitė scenarijų. Tokiu būdu pavyko sukurti natūralų tarpusavio ryšį, kuris filme tapo svarbiausiu pasakojimo elementu.
Ypatingas dėmesys buvo skirtas ir intymioms scenoms. Kūrėjai pasitelkė intymumo koordinatorių, kuris padėjo aiškiai apibrėžti aktorių ribas ir sukurti saugią darbo aplinką. Pasak režisierės, pasitikėjimas tarp aktorių ir kūrybinės komandos buvo būtina sąlyga, kad ekrane gimtų tikras artumo jausmas, o ne jo imitacija.
Dmitrij Gluščevskij pabrėžia, kad filmo meninė kalba taip pat neatsiejama nuo jo temos. Lėtas ritmas, subtili režisūra ir poetinė vizualinė estetika nėra atsitiktiniai sprendimai – jie leidžia žiūrovui pajusti trapų dviejų žmonių ryšį ir įsigilinti į jų emocinį pasaulį. Būtent darnus formos ir turinio santykis, šiuolaikiškai keliami klausimai apie artumą, emocinę sveikatą ir santykius lėmė, kad filmas sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo.
„Tu man nieko neprimeni“ tapo filmu, kuris praplėtė meilės istorijos ribas Lietuvos kine. Jis parodė, kad intymumas nebūtinai reiškia fizinį artumą, o stipriausi santykiai dažnai gimsta ne iš atsakymų, bet iš noro suprasti kitą žmogų. Tai filmas apie meilę, kuriai nereikia tilpti į įprastus apibrėžimus, ir apie kiną, kuris jautriai bei drąsiai prabyla temomis, iki tol retai matytomis Lietuvos ekranuose.
