Judrioje Ozo gatvėje slypi tikra laiko kapsulė. Čia įsikūrusi vienintelė kino salė Lietuvoje, kur vis dar rodomas tik juostinis kinas. Įžengus į pastatą pasitinka ranka tapytos afišos, pusšimtį metų skaičiuojančių projektorių traškesys ir pirmųjų kino teatrų dvasia. Į praeitį sugrąžinančią atmosferą šiandien saugo kino mechanikas Henrikas ir režisierius Laurynas.
Šios kino salės istorijos pradžia siejama su Lietuvos kino organizacija, įkurta 1944 metais. Ilgus dešimtmečius ji buvo vienintelis kino filmų platintojas Lietuvoje. Nuo 1965 metų organizacija įsikūrė pastatų komplekse Vilniuje, tuometinėje F. Dzeržinskio gatvėje 186 – šiandien tai Ozo g. 4.
Čia veikė ne tik filmų bazė, bet ir remonto, subtitravimo bei juostų restauravimo cechai, o afišas kūrė dailininkai. „Auksiniu“ laikotarpiu organizacijoje dirbo net 170 darbuotojų. Vieta buvo populiari – daugeliui tai buvo pirmoji pažintis su kinu ir kino klasika. Neretai po pamokų čia ateidavo mokiniai, o pasibaigus paskaitoms susirinkdavo studentai. Filmų repertuaras buvo itin įvairus – nuo Tarkovskio ir Kubriko juostų iki Sakartvelo režisierių darbų ir šiandien Lietuvos klasika vadinamų filmų, tokių kaip „Mažasis princas“, „Gražuolė“, „Jausmai“. Viskas, kas tuo metu rodoma pasaulyje, buvo rodoma būtent čia.
Ne viename kino teatre darbavęsis prieš tai ir jau 44 metus čia dirbantis kino mechanikas-inžinierius Henrikas prisimena, kad anuomet Lietuvos kino teatruose įprastai būdavo dvi darbuotojų pamainos, o kiekvienoje jų buvo rodomi du-trys filmai. Todėl kiekvienas kino teatras turėdavo 3–4 kino mechanikus.
Pirmame aukšte įsikūrusioje salėje anuomet tilpdavo iki 200 žiūrovų. Čia buvo rodomas išskirtinis repertuaras – užsienio kūrėjų filmai, nerodyti kituose kino teatruose. 9–10 dešimtmečiais kino teatras buvo itin pamėgtas žiūrovų dėl jame iš videokasečių rodomų filmų. Vėliau filmų repertuaras buvo perkeltas į mažesnę Ozo kino salę, talpinančią iki 40 žiūrovų – buvusią subtitrų techninės kontrolės salę, kurioje darbuotojai tikrindavo, ar subtitrai surašyti teisingai. Tekdavo prižiūrėti ir subtitravimo mašinas, kurios neretai gesdavo.
O šiandien lankytojų laukia trečioji – Kinotekos salė. Anuomet ji buvo uždara, tik organizacijos reikmėms naudota kino salė. Senąją aparatūrą – projektorius, virvines lubas, originalią garso kolonėlių sistemą – išsaugojusi salė yra vienintelė nemodernizuota kino salė, veikianti Lietuvoje. Ypatingoje kamerinėje erdvėje žiūrovai gali pasimėgauti nekomerciniais, autoriniais, eksperimentiniais ir kino klasikos filmais.
Lietuvos kino susivienijimas siekia išsaugoti šios vietos atmintį ir užtikrinti veiklų tęstinumą.
„Mūsų tikslas yra projekcija tik kino juostoje. Esame vienintelis toks kino teatras Lietuvoje, o gal net visame regione. Siekiame, kad filmavimas, montavimas ir rodymas vyktų tik kino juostose“, – pasakoja šios vietos senbuviai.
Tiesa, juostinio kino rodymas nėra lengvas procesas.
„Esu vienintelis šalyje likęs žmogus, nuolatos važiuojantis į centrinį archyvą ir atsivežantis juostas rodyti į kino teatrą. Vėliau reikia perkelti juostas ant ričių, sujungti dalis, peržiūrėti suklijavimus – tai gana ilgas, kelių valandų procesas“, – šypsosi su juostomis dirbantis Laurynas.
Filmo rodymo procesas taip pat nėra paprastas. Kol užtaisomas vienas aparatas, jau reikia skubėti prie kito. Kai kurie ilgametražiai filmai talpinami net devyniose ritėse, todėl ką veikti tikrai yra.
„Juokiamės, kad vieną vakarą filmą parodome, o paskui penkias dienas taisome ir reguliuojame techniką“, – juokiasi salės darbuotojai. Šiandien tam, kad filmas būtų parodytas, kino salėje prie mašinų dirba du žmonės.
Šioje salėje, kaip kino ištakų laikais, projektoriai yra visai netoli žiūrovų. Vėlesniais laikais projektoriai laikyti kino teatrų aparatinėse. Henrikas ir Laurynas pasakoja, kad XX amžiaus pradžioje naudotos degios nitratinės juostos yra sukėlusios ne vieną gaisrą, todėl ilgainiui atsirado reikalavimas įrangą laikyti toliau nuo žiūrovų. Bet nuo amžiaus vidurio, net ir perėjus prie saugių triacetatinių juostų, kino projektoriai taip ir liko atskirti nuo auditorijos.
Paklaustas, kuo gi juostinis kinas skiriasi nuo šiandien kino teatruose rodomų filmų, Laurynas atsako:
„Pirmiausia – vaizdo estetika. Vaizdas natūralus, jame jaučiamas gylis. Juosta fiksuoja realų vaizdą, todėl ir visi sluoksniai yra natūralūs. Videoformate vaizdas fiksuojamas vienoje plokštumoje, todėl pojūtis yra visiškai kitoks. Be to, kino teatro lankymas irgi yra svarbus procesas. Filmas neapsiriboja vien tik vaizdu, kita to dalis – buvimas tam tikroje erdvėje. Kuo gyvai atliekama muzika skiriasi nuo įrašo grojamo per kolonėlę? Gyvas pasirodymas suteikia visai kitokius jausmus“, – paaiškina režisierius.
Šiandien Kinotekos salėje vis dar rodomi rinktiniai filmai. Kino teatras bendradarbiauja su įvairiomis kultūros organizacijomis, „Skalvijos“ kino mokykla, čia ateina kino entuziastai, tiek jaunimas, tiek ir vyresni žmonės, norintys patirti nepaprastą tikro kino atmosferą ir juostinį kiną pirmą kartą arba pajusti visa tai iš naujo.
