Folių menininkai, kitaip – sinchroninių triukšmų kūrėjai – tai žmonės, kuriantys garsus vaidybiniams, animaciniams, dokumentiniams filmams. Būtent jie, pasitelkdami įvairius daiktus ir savo kūną, įgarsina ne tik herojų veiksmus – smūgius, ginklų žvangesį, žingsniavimą ar jų drabužių šiugždėjimą, bet ir gamtos reiškinius – lietų ar ugnies plevenimą. „Lūžtantis salieras sukuria lūžtančių kaulų garsą, o folija – ugnies spragsėjimą“, – pasakoja būtent šios srities profesionalė, sinchroninių triukšmų kūrėja Dominyka Adomaitytė. Apie daugeliui nežinomą specialybę, garsų pasaulį ir įsimintiniausius projektus – pokalbyje su menininke.
– Dominyka, kada supratai, kad tau įdomus garsas? Galbūt smalsumą pajautei dar vaikystėje?
– Pačioje vaikystėje galbūt to nesupratau, bet žiūrėdama iš perspektyvos, kurioje esu šiandien ir prisimindama tam tikras detales, pastebiu, kaip viskas apsijungia į bendrą paveikslą. Garsas man nuo pat mažens darė didelę įtaką, per garsą aš stebiu ir pažįstu pasaulį, aplinkinius žmones. Praeitą gimtadienį tėtis surado mano vaikystės eilėraščius ir juos perskaitė. Visi likome be žado – vienas eilėraštis buvo parašytas vien garsais. Vaikystėje to nesuvokiau, bet, tikriausiai, taip jau nuo tada supratau pasaulį.
– Kas, galiausiai, atvedė į Folių pasaulį?
– Pirmą kartą Folius pabandžiau prieš 7 metus, paragavau ir supratau, kad noriu dar, kad galbūt tai netgi yra tai, ko aš ilgai ieškojau. O ieškojimų buvo daug. Pirma, įstojau į prancūzų filologiją. Klausydavausi prancūziškų dainų, žiūrėdavau filmus ir kalba į mano gyvenimą įsiliejo lyg savaime, nebuvo sudėtinga jos išmokti. Tuomet studijavau teatro režisūrą, vėliau – muzikos kompoziciją ir džiazo dainavimą. Galiausiai, gyvenau mažame pietų miestelyje Arlyje – ten ruošiausi stojamiesiems garso režisūrai, o mano vyras studijavo animaciją. Per stojamuosius mane priėmė į pagrindinę Čekijos garso postprodukcijos studiją, kur ir pradėjau dirbti Folių menininke.
Ieškojimų buvo daug ir tuo metu neatrodė, kad tai kažkur veda. Bet iš tiesų, šiandien režisūra padeda suprasti garso režisierius, muzika, ritmo ir melodijos pajutimas – garso dizainą. O prancūzų filologija, kaip ir mokantis kiekvienos kalbos, padėjo daug ką atrasti, davė naujų spalvų, beje, padeda ir dabar dirbant su projektais Prancūzijoje.
– Kaip šis darbas per tuos metus pakeitė tave, tavo požiūrį į detales, supantį pasaulį?
– Folių esmė yra detalė, tad pradėjau jas pastebėti dar labiau. Kartais dėl to sunku pamatyti vaizdą iš viršaus, iš paukščio perspektyvos – taip įsigilinu į detales, kad nebematau bendro vaizdo. Detalių pastebėjimas persikėlė ir į gyvenimą. Niekada nemėgau mieste vaikščioti su ausinėmis, bet dabar man dar labiau patinka klausytis visų supančių garsų, jausti, iš ko susideda aplinka. Daug laiko praleidžiant garsų studijoje, labai gera „apsivalyti ausis“ – pajutau polinkį daugiau būti gamtoje.
– Kada prasideda tavo darbas? Kaip atrodo visas kūrybinis procesas?
– Būna įvairių situacijų. Tarkime, įrašant garsus filmui „Paradas“, garso režisierė man atsiuntė finalinį montažą, o tuomet turėjome keletą valandų trukusį skambutį. Paprastai kalbamės apie kiekvieną sceną ir detalę. Pavyzdžiui, kaip filmo kūrėjai įsivaizduoja, jog turėtų skambėti batai – su kulnu ar be? Kaip jaučiasi tas personažas kiekvienoje scenoje? Ryžtingu žingsniavimu, lėtu kojų slinkimu, ar paliegusiu krypavimu galima perteikti skirtingas personažų būsenas, jų amžių. Studijoje esu ne viena, dažnai prie manęs prisjungia dar vienas Folių menininkas ir Folių mikseris, kuris mus įrašinėja. Todėl mums svarbu vienas kitą suprasti ir rasti bendrą kalbą.
Labai geras jausmas atrasti ryšį su savo personažu. Jei esame dviese, pasiskirstome vaidmenimis ir kartais taip įsikūniji į personažą, kad net nebesupranti, kad tai esi tu.
– Galbūt turi kokį nors personažą, su kuriuo, kūrybiniame procese itin susitapatinai?
– Vienas iš tokių atvejų – Tito Lauciaus filme „Paradas“ aktorės Rasos Samuolytės kuriamas personažas. Su ja žingsniavau visame filme ir kartu išgyvenau personažės vidinius ieškojimus. Šis vaidmuo mane labai palietė, o ir pačiame filme buvo daug skirtingų Folių ir detalių. Tai buvo labai įdomus ir gerų iššūkių pilnas procesas.
– Ar kiekvienas Folių menininkas gali sukurti kiekvieną garsą? O gal visgi garsai priklauso ir nuo žmogaus fizinių savybių?
– Manau, kad bet koks žmogus gali išmokti padaryti bet kokį garsą. Tai – kaip groti instrumentu, tik instrumentas yra tavo kūnas. Kaip Folių menininkas išmoksti tam tikras technikas. Pavyzdžiui, kojų raumenimis sugebi sukurti reikiamą garsą tiek vaikų, tiek viduramžių karių žingsniams. Ieškai tinkamų batų, žiūri, kur yra tavo svorio centras.
Grindų plotai, ant kurių vaikštome, yra nedideli, tad pirmas savo darbo savaites, žingsniuodama net nepajausdavau, kaip išeidavau iš ribų. Taip pat pirmais darbo mėnesiais dėl didelio fizinio krūvio kitą dieną sunkiai galėdavau paeiti. Bet po truputį kūnas įgavo jėgų ir išsivystė Folių kūrimui būtini vidiniai raumenys.
– Kokius daiktus naudojate studijoje ir iš kur jie atsiranda? Ar studijose jau turite sukaupę reikiamų dalykų, o galbūt jų tenka ieškoti kiekvienam naujam projektui?
– Folių studijos turi sukaupusios įvairių daiktų, bet juos taip pat renkame iš sendaikčių turgų. Pavyzdžiui, reikalinga visa batų kolekcija – sportinių, kietesniu pagrindu, su kulnu ar aulinių. Turiu vienus mėgstamus marškinius, kuriuos naudoju kombinacijose su kitais daiktais. Pasitaiko ir netikėtų sprendimų – atradau, kad cannelloni makaroną įdėjus į uždarytą burną ir sulaužius liežuviu, galima gauti lužtančios nosies kremzlės garsą.
Mąstant, kaip vieną ar kitą filmo detalę išspręsti, kartais atsakymai ateina iš paties gyvenimo – pasitaiko, kad ką nors eidamas ar dirbdamas kitus darbus išgirsti ir tą idėją vėliau panaudoji.
– Koks projektas tau buvo įsimintiniausias, daugiausiai išmokęs?
– Vienas tokių projektų – ilgo metro animacinis filmas „Even Mice Belong In Heaven“. Filme peliukas bei lapinas miršta ir patenka į kitus pasaulius. Įgarsinome labai daug skirtingų lokacijų, tad, pavyzdžiui, turėjome įsivaizduoti, kaip skamba rojus, koks krabo judesių garsas arba kaip skamba meškėno plojimo garsas. Smagu, kad šis filmas turėjo (kad ir minimalų) biudžetą eksperimentams, kurių metu galėjome pabandyti, kas labiausiai tinka kiekvienai scenai ir personažui.
Animacijoje Foliai yra didelė dalis garsinio pasaulio. Jei vaidybinis filmas dažniausiai turi bent jau aikštelės garsą, tai animacijoje visas garsas kuriamas nuo nulio. Gali sukurti šimtus to paties garso versijų, todėl svarbu tartis su režisieriumi, atsižvelgti į jo nuomonę.
– Ar nebaisu, kad šią profesiją gali pakeisti technologijos, nauji išradimai, kompiuterinės programos?
– Yra daug kalbų, kad ateityje šios profesijos gali nelikti. Aš tikiu žmogaus darbu, man atrodo, kad meniniuose filmuose Foliai tikrai išliks. Juk ir dabar filmuojant sugrįžtama prie juostos. Originalus garsas, žmogaus sukurtas konkrečiam filmui, yra jo stiprybė ir unikalumas. Folių menininkų darbas yra aktorinis, nes personažą turi įgarsinti savo kūnu, įlįsti po jo oda. Nežinau, ar tai įmanoma atkurti technologija.
– Kalbame apie kiną, bet, tikriausiai, tavo patirtis gali būti panaudojama ir kitokio pobūdžio projektuose.
– Man labai smagu, kad Foliai neapsiriboja tik kinu. Prieš tris metus, knygų kūrėjos Elenos Selenos knygos pristatymo metu, atradau performansą. Ji skaitė knygos tekstą, o aš tom eilutėms ir tarp žodžių susikuriančioms prasmėms kūriau garsus. Pasirodymą matė ir Paryžiaus Sinematekos projektų organizatorė, kuriai pasirodymas labai patiko. Ji sugalvojo savo projektą – Žoržo Meljeso filmų retrospektyvą. Gyvai ant scenos, pianistas, balso aktorė ir aš ir mano asistentas atkuriame senąją kino patirtį. Nors iš anksto esu pasirašiusi garsų partitūrą, palieku šiek tiek vietos ir eksperimentui. Kartais prisidedu papildomų daiktų, jei sugalvočiau juos panaudoti. Pats procesas man primena šokį, kai žinai choreografiją, judi nuo vieno daikto prie kito.
Taip pat šiuo metu įkūrinėju pirmąją Lietuvoje Folių studiją. Tai dar gali šiek tiek užtrukti, bet ateityje, bus erdvė, kurioje galėsiu kurti ne tik Folius skirtingo tipo filmam, bet ir kurti garsus video žaidimam, radio pjesėm, taip pat organizuoti edukacinius užsiėmimus.
Šią vasarą su Neregių bendruomene sukūrėme Folių spektaklį tamsoje. Tai buvo daug dalykų viduje pakeitęs projektas. Taip pat nuo rugsėjo dėstau VDA animacijos studentams, noriu parodyti jiems, kaip galima „atsimerkti ausimis“ ir kad idėjos gali gimti ne tik iš tekstinės medžiagos, koncepto ar vaizdo, bet ir iš garso. Labai gera pasidalinti šiais dalykais.
Gretos Skaraitienės nuotr.
