„Vieni šokinėja su parašiutu, o kiti – dirba kine“, – juokiasi jau daugiau nei dešimtmetį su Lietuvoje filmuojamais TV serialais ir filmais dirbanti I. Svitojūtė, prisidėjusi prie tokių projektų kaip „Černobylis“, „Rojus“, „Keisti dalykai“, „Jaunasis Valanderis“ ir kt. Buvusi gamybos koordinatorė, o šiandien gamybos vadovė atvira – darbas kine tinka ne kiekvienam, tačiau tiek emocijų ir pasitenkinimo rezultatu atneša tikrai ne visos profesijos. Apie darbo ypatumus, netikėtus prodiuserių prašymus ir tai, kaip keičiasi Lietuvos kino industrija – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje.
– Ieva, kine dirbi jau daugiau nei 10 metų. Kaip viskas prasidėjo ir kas atvedė į šį kelią?
– Po universiteto baigimo ieškojau darbo, todėl išsiunčiau CV ir dėl darbo kino projekte. Su manimi susisiekė, tačiau pasakė, kad rado kitą kandidatą. Už valandos ir vėl sulaukiau skambučio ir klausimo – „ar dar tebenori šio darbo? Kada gali greičiausiai pradėti?“ Buvo 11 val., o susitarėme susitikti 13 val. Pasiėmiau kompiuterį, atėjau į filmavimo aikštelę ir šiame „laikiname“ darbe esu jau daugiau nei 10 metų (juokiasi). Prisimenu, kad tą sykį namo grįžau labai vėlai, todėl pramiegojau ryte turėjusi vykti kitą darbo pokalbį dėl pozicijos teisininkų kontoroje. Priėmiau tai kaip ženklą.
– Kuo darbas kino srityje sužavėjo, patraukė?
– Galbūt tuo, kad kinas leidžia pabuvoti situacijose ir vietose, kuriose šiaip gyvenime neatsidursi. Kartais draugai sako, kad mes, dirbantys kine, esame adrenalino fanatikai. Ir tikrai, neretai žmonės dirbantys šioje srityje, nebijo didesnio tempo, jaudulio, streso.
Buvo etapų, kai svarsčiau palikti darbą kine, bet su kolegomis juokaudami jau sakome: „tegul meta akmenį tas, kas dar niekada nenorėjo iš čia išeiti“. Kitur vis tiek negauni tiek daug emocijų, pasitenkinimo rezultatu, kaip kine.
– Galbūt prisimeni pirmąjį projektą, prie kurio teko dirbti?
– Pirmasis projektas vadinosi „Wolfskinder“ („Vilkų vaikai“). Režisierius pasakojo šeimos istoriją apie tai, kaip karo metais vokiečiai siųsdavo savo vaikus į Lietuvą per Nemuną, kad jie išgyventų. Tai buvo labai gražus, gerą chemiją turintis filmas, o filmavimai vyko vasarą, todėl iki dabar juos prisimenu labai šiltai.
– Daugybę metų dirbai gamybos koordinatore. Ar galėtum papasakoti, kokios buvo tavo užduotys ir atsakomybės?
– Gamybos koordinatorius – vienas pirmųjų žmonių, kuris rūpinasi, kad kino aikštelėje viskas būtų vietoje ir vyktų laiku: nuo išnuomotų patalpų, darbo priemonių, kelionių iš užsienio iki technikos atvežimo. Kitaip tariant, gamybos koordinatorius yra tas žmogus, kuris kino aikštelėje žino viską – kartais tenka ir gesinti gaisrus, ir padėti spręsti netikėtai iškilusias problemas. Kartais sakome, kad jei kažkas blogo ar netikėto filmavimo aikštelėje gali nutikti, tai būtinai ir nutiks.
Įprastai mūsų ofise dirba keli žmonės. Pavyzdžiui, per serialo „Černobylis“ filmavimus, nuomavome apie 50 butų – kažkam reikėjo organizuoti ir rūpintis su apgyvendinimu susijusiais klausimais. Tuo tarpu kelionių koordinatorius rūpinasi aktorių, kitų komandos narių skrydžiais. Dar turime vadinamąjį „office runner“ – žmogų, kuris paskutinėmis pasiruošimo savaitėmis retai benusėda vietoje – jam tenka spręsti įvairias smulkias, bet reikalingas užduotis, pavyzdžiui, supirkti daiktus, kurių gali netikėtai prireikti.
– Kokios savybės, tavo nuomone, dirbant šį darbą yra svarbiausios?
– Manau, kad svarbiausia du dalykai – organizuotumas ir komunikabilumas. Turi būti tas žmogus, pas kurį, iškilus problemoms, norisi ateiti, sukurti saugią aplinką. Kartais dirbame po 12 valandų ir tai tęsiasi ne vieną dieną, todėl emocijų „sprogimas“, didžiulis fizinis nuovargis yra neišvengiami. Kai dirbi su labai kūrybingomis asmenybėmis supranti, kad jų pasaulis sudėtingesnis, jie filmui atiduoda visą save, yra labai susikoncentravę į kūrybinį procesą. Todėl svarbu gerai jausti žmones.
– Tikriausiai, toks dinamiškas, daugybę žmonių įtraukiantis darbas „padovanoja“ ir ne vieną kuriozišką akimirką…
– Tikrai pasitaiko ir dalykų, kurie gali atrodyti keisti. Pavyzdžiui, vienam visame pasaulyje žinomam prodiuseriui, Lietuvoje esu ieškojusi paskutinio „New Yorks Times“ laikraščio numerio. O štai kitas prodiuseris pusryčiams visuomet turėdavo suvalgyti šokoladinio pyrago ir išgerti baltos arbatos – be šių dalykų jis negalėdavo pradėti savo darbo dienos. Pasitaiko daug keistenybių, bet su laiku pripranti ir jos stebina vis mažiau.
Nutinka ir kurioziškų dalykų. Sykį, su žinomais aktoriais, filmavome mažame miestelyje, kuriame apgyvendinti visos komandos – apie 200 žmonių, tiesiog nebuvo kur. Išsinuomavome ne tik svečių namus, kaimo sodybas, bet ir dvarą, visus sporto centrus 100 km spinduliu. O kartą vienas užsienio aktorius, išnuomotame bute, netyčiomis užsuko radiatoriaus kranelį visai laiptinei. Už lango – minus 20 laipsnių, sukeltos visos tarnybos, galvota, kad pastate nebeveikia šildymas.
– Praeityje – daugybė labai įvairių projektų. Norėčiau paklausti, kuris jų buvo įsimintiniausias, brangiausias, labiausiai auginęs profesiniame kelyje?
– Kiekvienas filmas ar serialas yra vis kitoks, galbūt todėl žmonės ir sugrįžta į kiną. Mylimiausias mano projektas, tikriausiai, yra „Černobylis“ – ši istorija buvo truputėlį asmeniška, nes įvykį prisimena mano tėvai, apie jį daug girdėjau ir aš. Manau, kad tai buvo labai didelis, prasmingas projektas, kuris, tikiuosi, visam pasauliui davė laiko minutei sustoti ir pamąstyti. Įspūdingas buvo ir projekto dydis, filmavimams statytos konstrukcijos, sprogusios elektrinės dekoracijos.
– Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos – ar ir kaip per tuos 10 metų pasikeitė mūsų kino industrija?
– Laikai pasikeitė ir galime pasidžiaugti, kad į gera. Seniau atrodė, kad jei Lietuvoje vyksta 2–3 projektai, tai jau yra labai daug, o dabar nebesuskaičiuoju, kiek projektų bus vien šį rudenį – laukiame bent 14–kos. Esame maža šalis, bet galime padaryti labai daug.
Labai smagu, kad mūsų žmones pradeda vertinti ir samdyti užsienyje. Anksčiau pasitikėjimą įgyti buvo sunku, bet kuo toliau, tuo labiau visi supranta, kad lietuviai yra tarptautinio lygio profesionalai. Mes didžiuojamės savo darbu, viską darome nuoširdžiai, kokybiškai. Anksčiau net nesvajojau, kad darysiu filmą HBO ar BBC, o šiandien kino žemėlapyje jau stovime tikrai tvirtai.
– Dėkoju už pokalbį.
