Ką girdi, kai kine „nieko nevyksta“? Kartais – būtent tada viskas ir prasideda. Kompozitoriai Paulius Kilbauskas ir Vygintas Kisevičius daugiau nei 15 metų kuria muziką filmams, reklamai ir scenai, bet patys sako paradoksą: geriausia muzika kine kartais yra… jos nebuvimas. Dirbdami prie tokių filmų kaip „Vieniša mama“ ir „Čia buvo Saša“, jie ieško ne tik melodijų, bet ir to, kas tarp jų – tylos, įtampos ir emocijos, kurios negalima paaiškinti žodžiais.
Apie tai, kaip gimsta garso takeliai, kodėl kartais reikia atsisakyti muzikos ir ar dirbtinis intelektas gali pakeisti kūrėją – kalbamės su jais.
– Kaip kiekvienas iš Jūsų atradote muziką, nuo ko prasidėjo Jūsų muzikinis kelias?
P. Kilbauskas: – Kai man buvo penkeri, tėvai mane nuvedė į muzikos mokyklą į chorą ir chorinį dirigavimą, bet būdamas vaikas nelabai domėjausi muzika. Prasidėjus balso mutacijai chorui nebetikau, tad su muzikos mokykla teko atsisveikinti. Ir tada jau tik įpusėjus paauglystei, kokių 15 metų atsirado užsidegimas muzikai. Iš kur? Nežinau, gal iš tuometinio paaugliško neturėjimo ką veikti – ir mada būdavo grot gitara, tad užsikabinau. Taip ir prasidėjo: mokykloj subūrėme sunkaus metalo grupę, o 1993 metais su draugais Dariumi Siaurusevičiumi ir amžina atilsį Kristijonu Karinausku įkūrėm grupę „Empti“.
V. Kisevičius: – Mano vyresnis brolis – pianistas, kai aš gimiau, jis jau grojo, tad namuose visada skambėjo pianinas. Nuo penktos klasės pradėjau lankyti muzikos mokyklą ir nuo tada jau viskas sekė iš eilės: muzikos mokykla, konservatorija, akademija.
– Kaip Jūs vienas kitą atradote ir kaip susiformavo Jūsų kūrybinis duetas? Kiek laiko jau kartu dirbate?
V. Kisevičius: – Kartu dirbame ir kuriame jau kokius 16-17 metų tikriausiai, jei ne daugiau. Susipažinom, kai aš grojau grupėje „Pieno lazeriai“, o Paulius – „Empti“. „Pieno lazerių“ vadybininkė buvo Pauliaus kolegė Olga, jie kartu dirbo reklamos gamybos studijoje. Pauliui dažnai išvykstant su projektais, studijai prireikė papildomo kompozitoriaus, tad Olga pasiūlė man prisijungti, taip ir pradėjom kartu dirbt.
– Galbūt kažkokie kompozitoriai, kūriniai, ar net žanrai jus pačius labiausiai formavo ir įkvepia šiandien?
V. Kisevičius: – Geras klausimas. Vienaip ar kitaip mes visi esam tarsi puzlės dėlionės – susirinkę informaciją iš kažkur, skirtingais etapais įtakoti skirtingų pomėgių. Mano atveju – iš pradžių klausiau nemažai džiazo, esu baigęs džiazo saksofoną ir grojęs įvairiuose džiazo kolektyvuose. Vėliau, magistro studijų metu, praeita ir perklausyta daug klasikinės muzikos, paskui jau atrastas ir elektroninės muzikos etapas.
P. Kilbauskas:– Man, tai kinas, tapyba, gamta – vizualas daugiau įkvėpia negu muzikos klausymas.
– Apie filmą „Vieniša mama“. Kaip būtent pradėjote dirbt prie šito filmo?
P. Kilbauskas: – Šis filmas yra koprodukcija – bendros gamybos lietuvių ir norvegų darbas. Prodiuseriai iš Norvegijos kreipėsi į Gabiją ir Viktoriją iš „Dansu Films“ dėl bendradarbiavimo. Jiems buvo pasiūlytos kelių kompozitorių opcijos (tam siunčiami kūrėjų aprašymai ir darbai), viskas persiųsta filmo režisierei Janickei Askevold, kuri peržiūrėjus visus darbus ir priėmė sprendimą, kas bus jos filmo kompozitoriai. Buvom pasirinkti mes su Vygintu. O toliau jau sekė detalių derinimas ir kūrybinis procesas. Paprastai, prie vieno filmo muzikos dirbame kokius tris ar keturis mėnesius. Rekordas – septyni mėnesiai!
– Kas vyksta Jūsų galvoje pirmą kartą pamačius sceną – nuo ko prasideda muzika?
V. Kisevičius: – Tam tikri dalykai, tampa aiškūs vos pamačius pirmąjį montažą. Po peržiūros tu jau numanai, kur nebus gitaros, arba kur bus būgnai, kur tiktų melancholiška melodija arba už širdies griebianti kompozicija ir t.t.. Tuomet prasideda kūrybinis procesas: komponavimas, aranžavimas ir įrašai. Mes beveik viską stengiamės įrašyti patys – tiek aš, tiek Paulius esam „įvaldę“ nemažai instrumentų. Pagrindus susirašom, o tada jau, jeigu reikia, kviečiam papildomai įrašyti violončelės, kontraboso, vokalo ir pan. Internete, žinoma, yra ir virtualių instrumentų, bet jie tokie „plastmasiniai“, o gyvuose įrašuose jaučiasi gylis, kvėpavimas, ir visa emocija skamba kitaip.
– Įtampa „Vienišoje mamoje“ jaučiasi labai subtiliai – kiek jos buvo planuota, o kiek ji atsirado savaime?
V. Kisevičius: – Filmo tematika yra ne tik specifinė, bet ir jautri. Vienas esminių režisierės norų buvo neparodyti pagrindinės herojės per daug iš blogosios pusės, leisti žiūrovui pačiam nuspręsti kas ir kaip … todėl įtampos tikrai vengėm. Bet istorijai įsibėgėjant tos įtampos vis gi šiek tiek muzikoje atsirado, tai natūraliai sudirigavo filmo siužetas.
P. Kilbauskas: – Kad ta įtampa muzikoje būtų kuo švelnesnė, viskas buvo sugrota akustine gitara ir pianinu. Vienas instrumentas atspindi berniuką, kitas mamą. Toks buvo šio filmo muzikos „raktas“.
– Kokiame filme Jums geriausia muzika?
P. Kilbauskas: – Atsakymas būtų filme be muzikos. Muzika dažniausiai iš anksto užduoda toną arba pasufleruoja, ką žiūrovas turi pajusti žiūrėdamas tam tikrą sceną. Bet jeigu filmo scenarijus gerai parašytas, viskas super gerai nufilmuota, aktorių darbas be priekaištų, garsas preciziškai sutvarkytas, tai muzika tokiam filmui gali būti ir nereikalinga, nes viskas nusiskaito ir taip, savaime. Geras pavyzdys yra M. Haneke 2005m. filmas „ Caché“ (lietuviškai „Paslėpta“). Ten iš tikrųjų muzikos nėra, bet yra garsai. Jį žiūrint man buvo „vau“ efektas, negalėjau patikėti, jog be muzikos galima taip viską išspręsti. Šiais laikais sunku surasti filmą, kur muzikos nebūtų daug ar net per daug.
V. Kisevičius: – Toks jausmas, jog žiūrovui dabar reikia pateikti visko daug, greitai ir garsiai, nes kitaip dėmesys nukryps kažkur kitur.
– Tai kaip skiriasi, pavyzdžiui, „Vieniša mama“ ir „Čia buvo Saša“, Jūsų muzikinėje kalboje? Kokius jausmus ir pasaulius bandėte sukurti kiekviename iš jų?
P. Kilbauskas: – Filme „Čia buvo Saša“ bandėme atskleisti pagrindinės herojės Jurgos, kurią suvaidino Gabija Siurbytė, šviesiąją ir tamsiąją puses, jos vidinę būseną, emocijas. Šio filmo muzika buvo apie tai, apie ją. Tam tikslui vėl gi buvo pasirinkti du instrumentai: pianinas (šviesai) ir toks senas sintezatorius „Korgas“ (tamsai). Filmo „Vieniša mamai“ muzikos takelis labiau apie mamos ir sūnaus santykį.
– Koks būtų svajonių projektas prie kurio norėtumte dirbti?
P. Kilbauskas: – Aš labai norėčiau padirbėt prie siaubo filmo, bet tik ištariu šiuos žodžius ir „ateina“ animacijos, dramos ir visa kita, kas labai toli nuo siaubo žanro.
V. Kisevičius: – Gal Europinis kinas iš principo kiek kitoks palyginus su Holivudu, ten epai, fantastika, masteliai visai kitokie, viskas sutirštinta iki maksimumo, o pas mus viskas žemiškiau, ramiau. Deja neturim nei fantastinių filmų, nei siaubo filmų, nors būtų tikrai įdomu muzikaliai paeksperimentuoti šiuose žanruose.
– Koks Jūsų santykis su režisieriumi kūrybos metu? Kiek tai dialogas, o kiek tiesiog krypties laikymasis?
P. Kilbauskas: – Režisieriai yra žmonės, žmonės būna įvairūs, tad ir santykis kaskart yra vis kitoks. Su vienais bendrauji daugiau, o su kitais užtenka mažiau pokalbių. Svarbiausia, jog kaip profesionalais mumis pasitiki ir pagarba visuomet yra abipusė, o dėl krypties, tai ją dažniausiai nurodo pats filmas. Kiekvieno filmo muzikos ar net pilno garso takelio kūrimo procesas būna skirtingas. Būna, jog po vieną sceną reikia siųsti derinimuisi, bet būna ir atvirkščiai, kur režisierius ateina į studiją jau tik galutinę muziką perklausyti, nors prieš tai nieko negirdėjęs ir viskas tinka iš pirmo karto. Visai neseniai turėjom dar vieną įdomią patirtį dirbant su latvišku dokumentiniu filmu „Scarecrows “ (režisierė Laila Pakalnina). Gavom pirminį filmo montažą, tokį visai dar „žalią“ variantą, bet be titrų – nieko nesuprantam. Žinom tik tiek, jog filmas apie Rygos oro uosto darbuotojus, kurie baido žvėrelius iš oro uosto teritorijos – nuo lėktuvų pakilimo takų ir pan. Žiūrim mes tą filmą, ką ten kalba neaišku, bet emociškai kažkas pradėjo „kabinti“, tai su Vygiu nusprendėm: „Ai pasileidžiam ir tiesiog grojam“, nors dar net neturėjom jokio pokalbio su režisiere apie būsimą filmo muziką, kokia jos vizija ir pan. Ir taip per kelis vakarus prigrojom tikrai nemažai, susikarpėm kelias valandas muzikos, kas mums labiausiai patiko, susiskambinom su režisiere ir montažo režisiere, kurios vis dar toliau montavo šį filmą ir pasakėm: „Mes jums atsiųsim daug muzikos, o jūs pasidėliokite ją ant montažo, taip kaip jums atrodys tinkamiausia“. Jos paėmė, sudėliojo, atsiuntė mums atgal, mes dar šiek tiek pataisėm taip, kaip mums pasirodė teisinga, ir viskas – procesas užsidarė. Filmo muzika buvo baigta.
V. Kisevičius: – Tai buvo iki šiol gal greičiausiai sukurtas muzikinis takelis pilno metro filmui, už kurį šiemet laimėjom ir Latvijos „Lielais Kristaps“ (Lietuvoje atitikmuo „Sidabrinės gervės“) apdovanojimą už geriausią kompozitorių darbą.
– Kaip vertinate dirbtinio intelekto įtaką muzikos kūrimui? Ar tai įrankis, ar grėsmė Jums kaip kūrėjams?
P. Kilbauskas: – Kaip pažiūrėsi. Tikrai ne viską jis gali, bent jau šiuo metu DI turbūt yra tik įrankis kokiai nors limituotai funkcijai atlikti, pavyzdžiui yra tam tikri plug’inai su DI, padedantys prasivalyti garsą. Tai tas yra faina, jog atsidaro tokios galimybės, kai gali telefonu įrašytus garsus apsivalyti iki plius minus normalaus skambesio. Bet su labiau „meniškesnėm“ užduotim DI dar sunkiai tvarkosi, jeigu kalbėti apie tikrai kokybišką rezultatą. O kaip bus ateity, kaip jis tobulės, niekas nežino, galbūt tam tikrus dalykus jis tikrai išstums. Tikiu, jog DI įrankiai plačiai bus naudojami reklamos rinkoje, tikėtina, jog reklamų sukūrimui nebereikės nei ko nors kur nors filmuoti, nei „gyvo“ kompozitoriaus. Jau dabar matome tokias reklamas per TV ir socialinėse medijose. Galbūt ateity tik labai didelės kompanijos rinksis „iš tikrųjų“ filmuoti savo reklamą ir tai taps kažkokiu ekskliuzyvu, kaip kad pavyzdžiui skaitmenos amžiuje filmavimas ant kino juostos.
V. Kisevičius: – Jeigu tu esi kūrėjas, koks tau lieka kūrybinis džiaugsmas perėjus ant dirbtinio intelekto? Jeigu tu pasirinkai profesiją dėl kūrybos ir tu staiga nustoji kurti, tai kas tada tu esi?
P. Kilbauskas: – Man kaip proceso žmogui pats kūrybinis procesas yra labai svarbus. Ir jeigu aš naudosiu dirbtinį intelektą generuoti muziką, tai iš manęs atims visą malonumą.
– Ačiū už pokalbį!
Pauliaus Kilbausko ir Vyginto Kisevičiaus nuotraukos iš asmeninio archyvo
