Istorinių lūžių akivaizdoje žmogaus pasirinkimai retai būna paprasti. Karo, Holokausto ir pokario Lietuvos fone režisieriaus Raimundo Banionio filme „Purpurinis rūkas“ susipina meilė, kaltė, išdavystė, baimė ir būtinybė išgyventi. Tačiau pačiam režisieriui šios istorijos centre pirmiausia yra ne didieji istorijos įvykiai, o žmogus ir jo gebėjimas neprarasti žmogiškumo net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
2019 m. sukurtas „Purpurinis rūkas“, paremtas rašytojo Felikso Rozinerio kūriniu, spalio 13 d. sugrįš į didįjį ekraną – filmas bus rodomas „Knyga + Kinas: Rudens kino vakarų“ programoje Vilniaus rotušėje. Tai antrasis šių metų ciklo seansas, tęsiantis pokalbius apie literatūros ir kino ryšį bei tai, kaip knygoje gimusi istorija keičiasi atsidūrusi kino kūrėjų rankose.
Prieš filmo sugrįžimą kalbamės su režisieriumi Raimundu Banioniu ir Janę įkūnijusia aktore Giedre Mockeliūnaite – apie žmogiškumą istorinių sukrėtimų metu, personažų pasirinkimus, pokario patirtis, režisieriaus ir aktoriaus tarpusavio pasitikėjimą bei tai, ką „Purpurinis rūkas“ gali pasakyti šiandienos žiūrovui.
– Raimundai, „Purpurinis rūkas“ sukurtas pagal Felikso Rozinerio kūrinį. Kas šioje istorijoje Jus labiausiai patraukė ir paskatino ją perkelti į kino ekraną?
R. Banionis: – Mane labiausiai patraukė šios istorijos žmogiškumas. Partizaną karo metu veda ne tik noras keršyti – ką jis padaro išdavikui, – bet ir dėkingumas už žmogišką poelgį.
– Filme susipina asmeninės veikėjų dramos ir sudėtingas istorinis laikotarpis – karas, Holokaustas, pokario Lietuva. Kaip ieškojote balanso tarp didžiosios istorijos ir labai asmeniškų žmonių likimų?
R. Banionis: – Tai ir yra pagrindinė mintis – reikia išlikti žmogumi bet kuriomis aplinkybėmis ar sąlygomis. Tai katalikybės pagrindas.
– Giedre, Janė gyvena pasaulyje, kuriame asmeninius pasirinkimus nuolat veikia istorinės aplinkybės. Nuo ko pradėjai kurti šį personažą?
G. Mockeliūnaitė: – Man visada svarbiausia suprasti, kodėl personažas elgiasi būtent taip: kokios jo aplinkybės, iš kur jis ateina, kaip mąsto, apie ką galvoja, kokie jo gyvenimo tikslai. Bandau suprasti tiek sąmoningus, tiek paslėptus motyvus, tuos, kurių žmogus galbūt pats sau neįvardija, bet kurie veda jį per kiekvieną dieną ir lemia jo pasirinkimus.
Kurdama Janę galvojau apie jos vidinę būseną, aplinką, laikmetį, ją supančius žmones, meilę. Ką reiškė būti jauna mergina tuometinėje Lietuvoje? Ko ji galėjo tikėtis iš gyvenimo, ko troško, ko bijojo? Man svarbu susikurti kuo išsamesnį jos pasaulį, kad kiekvienas veiksmas turėtų vidinę priežastį.
– Janės pasirinkimus šiandienos žiūrovui lengva vertinti iš saugaus istorinio atstumo. Ar kuriant vaidmenį buvo svarbu jos neteisti?
G. Mockeliūnaitė: – Žinoma. Aktorius negali teisti savo personažo. Mes kaip tik turime susitapatinti su juo ir ieškoti atsakymų, kodėl tas žmogus elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Suprasti jo motyvus, baimę, ilgesį, silpnumą. Man ypač svarbu rasti jo pažeidžiamumą, tai, ką žmogus dažnai labiausiai stengiasi paslėpti.
Mane kine, teatre ir gyvenime labiausiai domina žmogaus prieštaringumas. Kaip viename žmoguje gali tilpti labai skirtingi jausmai ir norai. Ir kaip dažnai mums patiems atrodo, kad tą konkrečią akimirką elgiamės geriausiai, kaip galime, nors iš šalies mūsų pasirinkimas gali atrodyti visai kitaip. Kurdama personažą bandau suprasti būtent tą jo tiesą.
– Raimundai, filmo centre – Juozo, Vladislavo ir Janės santykiai, kuriuos veikia ne tik jų pačių jausmai, bet ir istorija. Kas Jums buvo svarbiausia formuojant šių trijų personažų tarpusavio ryšį?
R. Banionis: – Labai svarbu buvo, kad aktoriai stengtųsi perduoti mintį, o ne užsiiminėti saviraiška. Manau, kad jiems tai pavyko.
– Vieną pagrindinių vaidmenų patikėjote Giedrei. Ką prisimenate iš darbo su ja ir ko ieškojote aktorėje, kuriančioje Janę?
R. Banionis: – Giedrė nuo pat pradžių įtikino, kad ji pasitikės manimi ir stengsis geriausiai atlikti savo užduotį.
– Giedre, o kaip tą bendradarbiavimą prisimeni tu?
G. Mockeliūnaitė: – Pirmiausia prisimenu, kad mūsų požiūris į aktorystę ir kiną labai sutapo. Buvo artimas pats būdas prieiti prie personažo, ieškoti jo motyvų ir vidinio gyvenimo. Jaučiau, kad režisierius manimi pasitiki, ir kartu gaudavau tą kritiką bei pastabas, kurių reikėjo darbui.
Labai žavėjausi tuo, kad su kiekvienu aktoriumi jis dirba skirtingai. Jis jaučia žmogų ir supranta, kaip prie jo prieiti, kaip pasakyti pastabą, kad ji pasiektų aktorių ir padėtų jam atsiverti. Man tai labai svarbi režisieriaus savybė, nes visų mūsų jautrumas ir darbo būdas skiriasi.
Dirbdama su Raimundu Banioniu jaučiuosi saugiai, pozityviai ir profesionaliai. Toks pasitikėjimas leidžia ieškoti, bandyti ir nebijoti suklysti.
– „Purpurinis rūkas“ pasakoja apie laikotarpį, kuris šiandienos aktoriui jau nėra asmeninė patirtis. Kaip ieškojai kelio į pokario žmogų?
G. Mockeliūnaitė: – Visi mano seneliai išgyveno šį laikotarpį. Seneliai iš tėčio pusės buvo ištremti į Sibirą, o mamos mama, mano močiutė, man pasakodavo labai daug istorijų apie partizanus, apie tai, kaip jų šeima slėpėsi miškuose, kad nebūtų surasta kareivių ir ištremta. Todėl pokaris man nuo vaikystės buvo susijęs su konkrečiais žmonėmis ir jų išgyvenimais.
Prisimenu ir tai, kiek apie šį laikotarpį mokėmės bei kalbėjome mokykloje. Manau, daugeliui mano kartos ir vyresnių lietuvių ši tema yra labai artima. Apie ją girdėjome iš savo senelių, ją asmeniškai palietėme per šeimos istorijas. Daugybėje Lietuvos šeimų liko tremties, netekčių, slapstymosi ar baimės patirčių.
Kurdama vaidmenį galėjau atsiremti į tuos pasakojimus ir bandyti suprasti, kaip tokios aplinkybės veikia žmogaus kasdienybę: jo santykius, pasitikėjimą, gebėjimą mylėti, svajoti ir galvoti apie ateitį.
– Raimundai, „Purpurinis rūkas“ pasirodė 2019-aisiais. Ar šiandien žiūrėdamas filmą jame pastebite dalykų, kuriuos interpretuojate kitaip nei jo kūrimo metu?
R. Banionis: – Mintys apie žmogiškumą man negali keistis. Ne visada žiūrovas įsigilina į prasminius dalykus. Juk S. Kubrickas jau prieš daug metų filme „2001: Kosminė odisėja“ perspėjo apie tai, kad robotai arba dirbtinis intelektas gali užkariauti žmoniją. Tačiau niekas nei tada, nei dabar nekreipė į tai dėmesio. Dabar žmonija turi, ką turi. Žmonijos egzistavimo pagrindai egzistuoja tūkstančius metų ir jie išlieka tie patys.
– Filmas kalba apie kaltę, atsakomybę, pasirinkimus ir tai, kaip istorinių sukrėtimų metu gali keistis žmogaus moralinės ribos. Kuri iš šių temų Jums šiandien atrodo svarbiausia?
R. Banionis: – Aš manau, kad visos jūsų paminėtos temos yra svarbios. Eiliškumo nežinau, manau, tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Svarbu neatmesti ir nenustumti šių temų į šalį.
– Giedre, o kaip pati matai Janę dabar, praėjus septyneriems metams nuo filmo sukūrimo?
G. Mockeliūnaitė: – Žinoma, šiandien matau dalykų, kuriuos norėčiau atskleisti giliau, kitaip ar labiau išieškoti. Per tuos septynerius metus augau ir brendau, mano gyvenime daug kas vertėsi aukštyn kojomis. Labiau suaugau, įgijau naujų patirčių ir dabar į daugelį dalykų žvelgiu kitaip.
Nežinau, kiek tai pakeistų mano dabartinį Janės suvokimą, jeigu vėl ją kurčiau. Tačiau tikiu, kad atsirastų kitas žvilgsnio kampas, tiek man pačiai, tiek galbūt žiūrovui. Būtų įdomu ją atrasti iš naujo ir pačiai save nustebinti.
Kinas nuostabus tuo, kad išsaugo konkrečią akimirką. Net po daugelio metų galime sugrįžti prie to darbo ir prisiminti būseną, kurioje buvome kurdami. Ta akimirka jau įamžinta, nors patys esame pasikeitę. Man atrodo, geri vaidmenys nesibaigia premjera, prie jų mintimis grįžtame ir atrandame tai, ko anksčiau dar negalėjome suprasti.
– Ką norėtum, kad iš „Purpurinio rūko“ šiandien išsineštų žiūrovas?
G. Mockeliūnaitė: – Norėčiau, kad žiūrovas pajustų, kiek ši istorija aktuali ir šiandien. Baimė, nutylėjimai, moraliniai kompromisai, meilė sudėtingomis aplinkybėmis lieka žmogiškos patirties dalimi. Keičiasi aplinkybės, tačiau poreikis būti saugiam, mylimam ir išsaugoti save yra atpažįstamas visada.
Manau, svarbiausia, kad filmas keltų klausimus. Kiek mūsų pasirinkimų iš tiesų yra laisvi? Ką būtume pasirengę paaukoti dėl saugumo, dėl meilės? Ar patys būtume tokie drąsūs, kaip tikime?
Galbūt filmas paskatins ką nors artimiau pasikalbėti su savo šeima, artimaisiais, paklausti apie jų gyvenimą. Mano močiutės pasakojimai padėjo man suprasti, kad istorija išlieka labai asmeniška. Už jos stovi žmonės, kuriuos mylime, ir patirtys, kurių pėdsakus kartais nešiojamės net patys to nesuvokdami.
– Raimundai, spalį „Purpurinis rūkas“ vėl grįžta pas žiūrovus „Knyga + Kinas: Rudens kino vakarų“ programoje. Ką Jums reiškia toks filmo sugrįžimas į ekraną?
R. Banionis: – Man, kaip režisieriui, visada norisi, kad filmas būtų pasiekiamas žiūrovui. Aš labai dėkingas, kad „Knyga + Kinas: Rudens kino vakarai“ surado galimybę vėl susitikti filmui su žiūrovais.
– Dėkojame už pokalbį!
„Purpurinis rūkas“ bus rodomas spalio 13 d. 18 val. Vilniaus rotušėje, „Knyga + Kinas: Rudens kino vakarų“ programoje. Po seanso žiūrovai bus kviečiami pratęsti pokalbį apie filmą, jo istoriją ir temas.
„Knyga + Kinas: Rudens kino vakarų“ ciklą šiemet sudaro trys lietuvių literatūros įkvėpti filmai: spalio 8 d. – Gyčio Lukšo „Duburys“, spalio 13 d. – Raimundo Banionio „Purpurinis rūkas“, o spalio 21 d. – Algimanto Puipos „Vilko dantų karoliai“.
Renginio bilietus galima įsigyti – bilietai.lt.
Renginio metu gali būti fotografuojama.
Projektą organizuoja VšĮ „Fralita Films“, Vilniaus kino biuras ir Vilniaus rotušė. Projektą palaiko asociacija AVAKA, Lietuvos leidėjų asociacija, ES programos „Kūrybiška Europa“ biuras Lietuvoje, iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.
Kadrai iš filmo „Purpurinis rūkas“
