Dovas Vyšniauskas – menininkas ir skulptorius, o kino pasaulyje – dailininkas, kuriantis filmams bei TV serialams reikalingas dekoracijas, scenas ir rekvizitus. Tarp jo darbų – tokie projektai kaip „Stranger Things“, „Clark“, „Young Wallander“ ir daugelis kitų. „Per daugiau nei dešimtmetį kino aikštelėse didžiausią pokytį matau savyje, o ne pačioje industrijoje“, – sako D. Vyšniauskas. Šiandien jam svarbiausia – filmus kuriantys žmonės ir komandinis darbas.
Paklausus, kas atvedė į kino pasaulį, D. Vyšniauskas atviras – įtakos turėjo tiek charakterio savybės, tiek ir tai, kad nuo vaikystės supo menas. „Mano mama – tapytoja, tad daug laiko nuo mažumės praleidau dirbtuvėse. Žiūrėdavau į dar nepradėtą tapyti akvarelės lapą, klausinėdavau, kas čia bus. Vėliau norėjau studijuoti scenografiją, bet studijų mugėje didelį įspūdį paliko skulptūros dėstytojai, jų gyvumas – ten ir įstojau. Vėliau kinas atsirado natūraliai – mano kambariokas buvo operatorius, jam reikėdavo pagalbos su šviesomis, daile. Ko gero, draugai, šeima visada yra formuojantis aspektas.
Jau vaikystėje man patiko „rankų darbas“ – konstruoti, piešti, kombinuoti, drožti. Tai tokia aktyvi kūryba, kuri išjudina ir neleidžia sumedėti mano fantazijai. Žinoma, kaip ir kiekviename darbe, čia būna sunkesnių dienų, bet mes turime labai privilegijuotą profesiją – išgalvotas istorijas bandome paversti realybe.
Kūrybiniame procese visa yra labai gyva – žmonės užsidegę, kiekvieną projektą matantys kaip ypatingą dalyką, juo tikintys. Taip ir pats atsirandi ypatingame pasaulyje, naujai pamatai savo draugus – prisilieti prie jų kūrybinio pasaulio“, – pasakoja D. Vyšniauskas.
Anot jo, dirbant kino aikštelėje itin svarbus pastabumas ir išradingumas. „Gavus filmo scenarijų, dailės departamentas turi padėti sukurti filmo atmosferą, aplinką, o tam reikalingas komandinis darbas. Todėl kino aikštelėje svarbu pastebėti ne tik detales, bet ir aplinkinius bei patį save. Kiekvienam filmui svarbus biudžetas, tačiau pasitaiko, kad gaminant dekoracijas ir rekvizitus supranti, kad labai brangių detalių nereikia – juk ekranuose kuriame tam tikrą melo imperiją, o kai kuriuos klausimus galime apžaisti taip, kad žiūrovas skirtumo nė nepastebės“.
Tarp kino dailininko projektų – žymusis, populiarumo visame pasaulyje sulaukęs serialas „Stranger Things“, kurio scenos buvo filmuotos ir Lietuvoje. „Labai netikėtai kvietimą prisijungti prie šio serialo gavau iš kolegės Neringos Batiuškaitės. Negalėjau patikėti, nes vos prieš kelias savaites, sirgdamas, kartu su žmona buvau pasižiūrėjęs visas „Netflix“ platformoje buvusias serijas. Kaip tik sakiau, kad tai geras serialas, kuriame būtų smagu padirbėti.
„Stranger Things“ filmavimų metu dirbau dekoratoriaus asistentu. Didžiausias iššūkis, kaip dažniausiai ir nutinka, buvo oras. Kūrėjai atvažiavo filmuoti sniego, o sniego nėra. Laimei, paskutinę dieną buvo pakankamai šalta, kad sniego būtų galima pasigaminti. Kelios dekoracijos vėliau nebeatlaikė sniego svorio, bet viskas buvo sutvarkyta dailės komandos rankomis“.
Kino dailininkas pastebi, kad nors kino industriją stipriai paveikė pastarųjų metų įvykiai – pandemija, karas, naujos technologijos, yra dalykų kurie nesikeičia, o vienas jų – amatas. „Dailės departamentas, visai taip pat kaip ir režisierius, pasakoja filmo istoriją – tik tai daro kiek kitokiu būdu. Kiekviena kartą prisidėdamas prie projekto susiduriu su nauju pasakojimu, o tai labai įdomu, dinamiška. Atrodo, kad žinai daug, bet su kiekvienu projektu vis tiek patiri kažką naujo. Gal taip gyvenime būtų ir be filmų, bet su filmais – viskas intensyviau“, – juokiasi D. Vyšniauskas.
Apie intensyvumą pokalbio metu jis užsimena ne kartą. „Pradžioje dirbau labai daug, tik paskui, praėjus kiek laiko supratau, kad projektus galiu rinktis, o visko daryti nereikia. Esame užprogramuoti perdegimui, todėl mokausi mažiau reikalauti iš savęs ir kitų. Svarbu gebėti ne tik dirbti, bet ir pasidžiaugti procesu bei pačiu rezultatu. Dažnai važiuojant į filmavimus, su kolegomis pradedame kalbėtis ne tik apie darbą, bet ir kūrybą, gyvenimą – tuomet pamatai, kokie įdomūs žmonės tave supa. Svarbu prisiminti, kad aplink tave ne aparatai, o žmonės.
Kiekvienas projektas įtraukia – kino aikštelėje praleidžiama daug laiko, todėl kino filmu pradedama gyventi, gilintis į pasakojimą, tam tikrą istorinį laikotarpį. Sunkiausia po ilgai trunkančių filmavimų mokytis grįžti į savo ritmą. Atrodo, kad turi laisvadienį ir reikia iš naujo sukalibruoti, grįžti į savo gyvenimą. Gyvenime ne viskas yra apie kiną. Su patirtimi atsiranda gebėjimas suprasti, kad ne viską gali padaryti vienas, o tam tikras užduotis galima deleguoti kitiems. Esu iš tos kartos, kuri viską nori daryti be klaidų, turiu perfekcionizmo gyslelę. Todėl svarbu pasimokyti iš sėkmių, iš to, kas pavyko, nepamiršti, kad pavyko ne šiaip sau, o todėl, kad priėmei teisingus sprendimus.
Didžiausias džiaugsmas man yra iš smulkių, skirtingų detalių kurti personažo atmosferą. Vis dažniau pastebiu, kad geriausios mintys ateina, kai esi atsitraukęs nuo darbo, netikėčiausiu momentu. Svarbu tik užsirašyti, nes tos mintis ištirpsta, kaip sapnas, kurio nespėjai papasakoti“, – pasakoja D. Vyšniauskas.
