naujienos

Feliksas Abrukauskas kultūros lauke puikiai žinomas operatorius, kurio profesinė meistrystė jau ne sykį įvertinta aukščiausiais nacionaliniais apdovanojimais. Jis prisidėjo prie tokių Lietuvos ir užsienio kino projektų kaip „Hamiltonas“, „Černobylis“, „Karas ir taika“, „Vesper“, „Sinefilija“, „Piktųjų karta“ ir kt.  Apie atrastą kino pasaulį, santykį su kūrybine komanda ir paveikius filmus Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje.

Pradėkime nuo pradžių kaip kinas atsirado jūsų gyvenime?

– Nuo vaikystės mane domino istorijos, skaitydavau, iš bibliotekos imdavau pasakų knygas, nuotykių romanus. Ten, kur augau, kino teatro nebuvo, tad viską žiūrėdavau per televiziją, o filmai man tikrai patiko.

Kiną, kaip industrijos, vizualinio meno šaką, atradau Vilniuje, kai atvažiavau mokytis fotografijos. Kino teatrai, nauji draugai, festivaliai… Aukštesniojoje technikos mokykloje, kur mokiausi fotografijos technologijos, atsirado kino edukacijos programos. Mums dėstė Skirmantas Valiulis, jis kažkiek užsimindavo ir apie kiną, nes šios dvi sferos susijusios. Taip atsirado susidomėjimas kinu kaip menu, kaip industrija, supratau kaip jis daromas, kad jį kuria paprasti žmonės.

Niekada šiuo nesudvejojote dėl šio pasirinkimo?

– Džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, galvojau apie jį nuo paauglystės. Operatoriumi dirbu visą gyvenimą –  filmuoju jau nuo 18 metų. Dažniausiai renkiesi filmus, kurie tau yra įdomūs, kiekvienas jų neša savas istorijas. Manau, kad kokiais 80% esu patenkintas tuo, ką dariau. Dabar sunku apibendrinti visą patirtį, gal praeis daugiau laiko ir viskas atrodys kiek kitaip, bet šiandien visi kino projektai, prie kurių teko prisidėti, atrodo svarbūs ir rimti, daug išmokę.

Kaip renkatės filmus su kuriais norite dirbti? 

– Dažniausiai pasiūlymai ateina iš tų, kurie su tavimi jau yra dirbę – pasitaiko, kad dar dirbdamas prie esamo projekto, iš anksto žinai apie būsimą. Viskas prasideda nuo scenarijaus, pokalbio su režisieriumi. Kartais nutinka ir taip, kad kartu padirbus vienas kitam atsibosti, reikia tam tikros pertraukos, pajusti, kaip dirba kiti kūrėjai. Tai yra normalu, vieni kūrybiniai tandemai veikia, kiti sugriūna, kartais vėl prie jų grįžtama.

Ievos Jūros nuotr.
Ievos Jūros nuotr.

Kokį santykį stengiatės sukurti su režisieriais, aktoriais?

– Procesas dalinai priklauso nuo režisieriaus. Kai kurie kūrėjai scenarijumi pasidalina dar prieš metus ir nori, kad operatorius prie jo prisiliestų, padėtų realizuoti idėjas. Kiti bendradarbiavimą pasilieka paskutiniam mėnesiui, jiems svarbiausia, kad operatorius nufilmuotų kokybiškai, tinkamai vadovautų procesui. Aš galiu dirbti visaip. Vienas ar kitas variantas nesukelia nei nusivylimo, nei daugiau džiaugsmo, viskas yra kūrybinio proceso dalis.

Kalbant apie žmones, su kuriais dirbama, negali atsiriboti vienas nuo kito. Visi yra viena kūrybinė komanda. Ką tie žmonės beatliktų, ar jų 20, ar 50, jungia bendras tikslas, kurio siekiama kartu. Tad ir aktoriai, ir prodiuseris, operatorius, režisierius, scenaristas turi bendradarbiauti. Jei tai nepavyksta, atsiranda konfliktai, nesutarimai ir rezultatas nebūna toks geras. Dažniausiai tokie projektai neturi tęstinumo – kartu ilgai dirba tie žmonės, kurie geba sukurti sinergiją, nepaisant to, ar komandos narys tau patinka, ar ne.

Kaip keičiasi jūsų darbo specifika filmuojant skirtingo žanro filmus (mokslinę fantastiką, komedijas, dramas?)

– Naujas scenarijus yra naujas iššūkis, naujas startas. Kiekvienas filmas turi tam tikrus kriterijus, tam tikras priemones, reikalingas pasirinkto žanro vizualinei kalbai. Siaubo filme, kad sukurtum įtampą, išgąsdintum žiūrovą, reikalingi tam tikri dalykai – jo negali filmuoti kaip komedijos, turint omeny šviesą, kameros judesius, įtampos kūrimą.

Ar tenka jums pačiam ieškoti filmavimui tinkamų vietų, gamtos peizažų? 

– Nors dažniausiai vietas randa lokacijų vadybininkai, būna visaip. Filme „Vesper“ ieškojome įdomesnių miškų, bet buvo labai sunku suformuluoti, kokia augalija tiktų. Kitiems žmonėms sunku paaiškinti, kaip reikia pastatyti kamerą, koks privažiavimas tinkamas, kaip tai įgyvendinama technologiškai. Lokacijų vadybininkui lengviau rasti bažnyčią, namą, interjerą, gatvę. O miškas arba pieva, kad ir kur pastatysi kamerą, atrodys vis kitaip. Tik operatorius ar režisierius gali nuspręsti ar tokia vieta tinkama, ką iš peizažo norima išgauti. Kartais tenka važiuoti pačiam, kartais vaikščiodamas gatvėje randu įdomų kampą. Taip lengviau pasiekti bendrą rezultatą.

Luko Šalnos nuotr.
Luko Šalnos nuotr.

Kas jums yra geras kino kadras? Kokie aspektai jums svarbūs, neatskiriami nuo gero vizualinio filmo išpildymo? 

– Nėra tokio termino, nes kinas yra judantis, vientisas kinetinis menas. Jis netektų prasmės, jei jį žiūrėtume nuo galo ar vidurio. Galbūt viename kadre gali būti labai graži šviesa, akimirka, bet ten nebelieka kino. Kinas yra visų tų kadrų visuma, tad vieno momento analizuoti neverta. Kadras niekuomet nėra vienas ir nebūtinai visi kadrai turi būti gražūs. Galbūt tai labiau veikia fotografijoje, kuomet gali analizuoti atskirą kompoziciją.

O kokį filmą laikote geru, prasmingu?

– Kalbant apie kiną apskritai, geru filmu laikau tą, kuris paveikia – kai galiu pabėgti nuo mąstymo, kaip jis pagamintas, nežiūrėti į jį kaip profesionalas. Iš kino salės aš noriu išeiti kitoks, galvoti apie tai, ką pamačiau. Žinoma, filmas kiekvieną veikia individualiai, ar jis geras ar blogas, priklauso nuo žiūrovo, ko jam tuo metu reikia. Gal jis nori pasijuokti, ar kažką išsinešti, o galbūt patekti į kitus pasaulius.

Jūsų manymu, kaip operatorystės menas vystosi Lietuvoje? Turime kuo didžiuotis ar, atvirkščiai, yra kur pasitempti?

– Aš manau, kad vystosi puikiai. Paskutinių metų rezultatai rodo, kad kino kūrėjų yra ir jie vis dar auga. Tai, ką aš matau kino teatruose rodo, kad stipriai pažengėme į priekį, einame gera linkme. Esame labai jauna valstybė, tik prieš 30 metų pasikeitė požiūris į kiną, finansavimą, visą ideologiją. Manau, kad per tuos laisvės metus nuveikėme daug, o per dar 30 metų padarysime ir dar daugiau.

DALINTIS
susiję straipsniai