Rūta Lečaitė – kostiumų dailininkė, dirbusi prie tokių filmų kaip „Vesper“, „Bėgikė“, „Černobylis“, „Paradas“, „Piktųjų karta“, „Nova Lituania“. Šiais metais kūrėja už kostiumus filme „Sausis“ buvo nominuota „Sidabrinei gervei“, o Latvijoješioje kategorijoje laimėjo apdovanojimą Su R. Lečaite susitinkame jos studijoje, kur tarp daugybės kostiumų ir aksesuarų, vyksta darbai naujam kino projektui. Apie kostiumų dailininkės kasdienybę ir besikeičiančią filmų industriją – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje.
– Rūta, pradėkime nuo pradžių – kaip atradote kiną, kodėl pasukote šiuo keliu?
– VDA studijavau kostiumo dizainą, scenografiją ir jau pirmame kurse pradėjau ieškoti darbo, galiausiai, įsidarbinau teatre. Pradėjau dirbti ir reklamose, fotosesijose. Bet baigusi bakalaurą ir įstojusi į magistrą išgyvenau, kurybinę sausrą, kažkokią krizę. Išvažiavau į Ispaniją, kur dirbau mados dėstytoja, ruošiau jaunus žmones, bebaigiančius mokyklą ir ketinančius stoti į akademijas studijuoti menų, mados dizaino, taip pat dirbau kaip dailės terapeutė jaunimo centruose, vaikų namuose.
Atsirado galimybė lankyti kinomontažo kursus, kuriuos vedė lektorius, kino vilkas, prieš daugelį metų dirbęs Holivude su Woody Allen, K. Tarantino, T. Burton ir kitais kino meistrais. Jis vis papasakodavo įvairiausių istorijų ir prisiminimų. Supratau, kad kai grįšiu į Lietuvą, bandysiu būti kine. Parašiau keletą laiškų, užklausų jauniems režisieriams ir po kiek laiko supratau, kad ratas plečiasi, mane prie kino projektų kviečia dirbti vis dažniau. Pajaučiau, kad man tai labai patinka ir sekasi.
– Nuo to laiko prabėgo jau beveik 12 metų. Kuo darbas kine sužavėjo?
– Kinas nėra paprasta sritis, kai pasirašai vienam ar kitam projektui supranti, kad lengva nebus. Visada turi būti pasiruošęs blogiausiam ir tikėti, kad viskas bus gerai. Bet tuo pačiu kine nėra monotonijos, visuomet atsiranda iššūkių, dėl kurių reikia sukti galvą, vyksta nuolatinė kūryba, su kiekvienu projektu augi. Myliu kino žmones – tai įdomi grietinėlė, jie įkvepia, pamoko, padeda sužinoti naujus dalykus.
Jei kino projektas su manimi nesurezonuoja, jo atsisakau. O jei projektą pasirenku, jį įsimyliu, pradedu bendrauti su režisieriumi, stengiuosi suprasti, kaip ir ką jis jaučia, įlendu į filmo kūrimo proceso srovę.
– Kaip atrodo kostiumų dailininkės kasdienybė? Kada prasideda ir kada baigiasi jūsų darbas?
– Kai gaunu scenarijų ir perskaičiusi pasakau „taip“, kartu su režisieriumi aptariame personažus, sukuriu vizualizacijas (mood board). Šis kūrybinis procesas skirtas labiau man, paprastai jis trunka du mėnesius iki filmavimo. Reikia siūti drabužius ar vaikščioti po parduotuves, vyksta primatavimai, pasirinktus variantus matuojame aktoriui, visą informaciją apie kostiumus pateikiame komandai filmavimo aikštelėje, kad jie žinotų, kas reikalinga kiekvienai scenai. Vykstant patiems filmavimams, pamainas pradedu kartu su komanda, pasitvirtinus, kad viskas tvarkoje ir aišku- darbus tęsia mano aikštelės asistentai, o aš ruošiuosi kitoms pamainoms, primatavimams, važiuoju pas siuvėjas…
Paskutinėmis filmavimų savaitėmis, prasideda tvarkymasis – vienus drabužius reikia grąžinti į nuomos punktus, kitus – susiūti, išplauti, išvalyti, atrūšiuoti ir t.t..
– Ar darbas kine labai skiriasi nuo darbo, pavyzdžiui, teatre?
– Kine turime trumpą laiko tarpą pasiruošimui, nuolat nutinka netikėtumų – pavyzdžiui, aktorius gali pasikeisti likus vos dienai prieš filmavimą, todėl visuomet turi suktis labai greitai. Kostiumų dailininkai filmavimo procese bendrauja su visa komanda – kino dailininku, režisieriumi, garsistais, operatoriumi ir, žinoma, pačiais aktoriais.
Aikštelėje dirbantys žmonės turi žinoti kaip aprengti aktorius, kad jų kostiumai, iki smulkiausių detalių, atrodytų taip pat, kaip ir scenas filmuojant prieš savaitę. Tai vadiname filmo tęstinumais.
Reikia išmanyti ir tam tikrus techninius niuansus. Tarkime, dryžuota ir smulkiai languota medžiaga kameroje mirga, o juoda spalva atrodo lyg dėmė. Tuo tarpu sintetika, čežantys audiniai gali trukdyti įrašomam garsui. Drabužiai naudojami kine turi būti dėvėti, sukurti jausmą, kad personažas su jais gyvena jau kurį laiką, todėl visus rūbus prieš filmavimus ne vieną kartą išskalbiu. Bet ši taisyklė galioja ne visada.
– Koks laikotarpis, tema, jums yra pats įdomiausias, leidžiantis geriausiai atskleisti savo profesinius įgūdžius ir idėjas?
– Tam, kad galėtum kurti kostiumą, svarbu žinoti meno istoriją, mados istoriją, turėti platų suvokimą apie tą laikmetį, jo tendencijas ir niuansus. Kiekvieną kartą reikia atnaujinti žinias, paieškoti informacijos, pasižiūrėti žurnalus, žinoti subtilybes, kurių nėra vadovėliuose.
Jeigu atvirai, man patinka visi žanrai ir laikmečiai. Smagu daryti siurrealistinius, sapniškus filmus, labai patinka XIX a. pradžios drabužiai. Žaviuosi serialu „Peaky Blinders“ – sugebėjimas sukurti tokią atmosferą, kuri leistų žiūrint pačiam pajausti purvą, užuosti gatvės kvapus… Tikriausiai, labiau mėgstu kurti vyriškus, o ne moteriškus kostiumus. Man patinka jų drabužiuose išliekanti klasika, subtilumas, besikeičiančios detalės.
– Jūsų akimis, kaip keičiasi kino industrija? Ar daug per pastarąjį dešimtmetį paaugome, ar dar yra kur pasitempti?
– Labai paaugome, palyginus su tuo, kaip buvo prieš 5, 10 metų ir dabar. Bet užsienis visą šį laiką taip pat augo, tad mums dar tikrai yra kur tobulėti. Manau, kad Lietuvos kūrėjai turi scenarijų, kurie, jei turėtų didesnį biudžetą, virstų nuostabiais filmais, bet kol kas jie kuriami tik Lietuvos rinkai.
Pastebiu, kad užsienio kūrėjai prioritizuoja sveikatą, jei prasitari, kad jautiesi blogai, nelendant į asmeniškumus skiria laisvą dieną. Jie labiau atsipalaidavę, padarius klaidą, reaguoja paprasčiau – mes visi esame žmonės. Svarbu klaidą pastebėti ir laiku pakeisti. Skiriasi ir požiūris apie darbą – kinas nebūtinai turi būti visas gyvenimas. Tuo tarpu Lietuvoje pamaina vis dar trunka 12 valandų ir daugiau…
– Kokie projektai, prie kurių dirbote, jums yra įsimintiniausi, labiausiai užauginę profesine prasme?
– Dirbant su filmu „Kvėpavimas į marmurą“, buvau kostiumų dailininkės asistentė, labai daug išmokau iš operatoriaus A. Kemežio, o ir filmas gavosi labai gražus. Projekte „Prizefighter: The Life of Jem Belcher“ buvo labai gera dirbti su kostiumų dailininke, ji davė daug patarimų iš psichologinės pusės – kaip nusiraminti ir neprisiimti tiek daug atsakomybių, kad ne viskas priklauso nuo manęs. Į „Sausį“ idėjau daug širdies ir „nervų“. Vienas sudėtingiausių projektų buvo „Tvirtovė“, dirbome su covidu už nugaros, sykį masinėje scenoje iškrito pusė komandos. Psichologiškai ir fiziškai buvo labai sunku, bet visata buvo mūsų pusėje.
– Dėkoju už pokalbį.
