Vilniaus kino biuras pristato reportažų ciklą „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“. Per pokalbius su režisieriais, aktoriais ir amžininkais atsiskleidžia ne tik praeities įvykiai, bet ir vidinė industrijos branda – kiek pasistūmėjome per 35 nepriklausomybės metus, kokie filmai tapo lūžiu, o kokie – tiltu į pasaulį. Svarbiausi apdovanojimai, pirmieji tarptautiniai projektai Lietuvoje, drąsios temos, istorijos vingiai ir ryžtas prabilti kitokia kino kalba – tai pasakojimas apie kiną, kuris augo kartu su Lietuva.
2002 m. Lietuvos kino ekranus pasiekė pirmasis režisieriaus Kristijono Vildžiūno pilnametražis vaidybinis filmas „Nuomos sutartis“. Apie tai, kaip filmas iš trumpametražio virto pilnametražiu, kokiems režisieriaus eksperimentams pasidavė aktoriai, į kokias spalvas filmą skirsto pagrindinį vaidmenį sukūrusi Larisa Kalpokaitė ir kaip filmas buvo sutiktas Venecijos kino festivalyje, įspūdžiais dalijasi režisierius K. Vildžiūnas ir aktorė L. Kalpokaitė.
Režisierius prisimena, kad iš pradžių buvo numatyta kurti trumpametražį filmą, tačiau vedamas kūrybinių ieškojimų jis pasirinko žengti rizikingą žingsnį ir debiutuoti su pilno metro filmu. „Čia buvo ne šiaip kaprizas. Filmuojant mes su Larisa pradėjome kurti tokį jos vaidmenį, kuris pradėjo lipti iš už trumpametražio filmo fabulos rėmų. Jis viršijo visa tai, ką trumpametražis filmas norėtų pasakyti“, – sako jis.
K. Vildžiūnas, kalbėdamas apie du filmo kūrimo etapus, prisipažįsta, jog dėl savo paties maksimalizmo ir užsispyrimo teko susidurti su iššūkiais. Vienas jų – dviejų metų pertrauka. Tai prisimena ir pagrindinę filmo heroję suvaidinusi L. Kalpokaitė: „Iš pradžių filmavome „Kablyje“, kuriame buvo įrengtas mano buto filme interjeras. Visos sienos buvo nudažytos pilkšvai mėlyna spalva. Po pertraukos filmavome ir gatvėje, ir kavinėse – atsirado daugiau lokacijų. Tai jau buvo spalvota filmo dalis. Nebe melsva dulksna bute, o spalvotas gyvenimas.“
Melsvos dulksnos efektas ne tik skiria kelis filmavimo etapus, bet ir simbolizuoja užuominą į sapną. „Tarsi viskas apgaubta paslapties šydu. Tai buvo, tai nebuvo. Lyg ir vyko, lyg ir nevyko visa tai. Toks buvimas ant briaunos krašto“, – prisimena L. Kalpokaitė.
„Visai tai epochai būdinga idėja, kad galima daryti, ką nori. Filmas tyrinėja išorinės laisvės ir posovietinio įšalo – negebėjimo būti laisvu vidumi – konfliktą. Tai atskleidžiama būtent per Larisos personažą. Ji siekė išsilaisvinti iš gniuždančių aplinkybių, tačiau šis kelias labai ilgas, jame daug iliuzijų. Filmas bando tas iliuzijas pavaizduoti. Tik ne realistiškai, o kaip per gyvenimo sapno metaforą“, – antrina režisierius.
K. Kalpokaitei „Nuomos sutartis“ tapo svarbiu lūžiu – tai viena pirmųjų aktorės patirčių kine. „Man buvo keturiasdešimt metų. Šį vaidmenį gavau visai netikėtai. Žinoma, tai buvo didelė laimė – koks aktorius nesvajoja filmuotis kine? Kinas yra atskira meno rūšis, nors labai gimininga su teatru, bet praktiškai – labai kitokia. Viso filmavimo metu buvau apsupta visuotine meile. Teatre to nebūna“, – pripažįsta aktorė.
Kūrybinius ieškojimus prisiminusi L. Kalpokaitė šypsosi: „Kristijonas darė su mumis visokius eksperimentus. Mes labai lengvai jiems pasidavėme, ypač aš. Man buvo labai įdomu. Pradžioje prieš filmavimus reikėdavo gerai pamedituoti, bet po to užtekdavo atsiremti į sieną, užsimerkti ir jau galėdavau eiti į kadrą.“
„Kartais galvodavau, kad jis kuria filmą apie savo mamą. Filmavimo metu buvo įdomus momentas. Į aikštelę atėjo K. Vildžiūno mama ir atsisėdusi kamputyje stebėjo, kaip repetuojame vieną sceną. Po to pasukau į ją žvilgsnį ir pamačiau, kaip ji linktelėjo Kristijonui. Tada ir pamaniau, kad turbūt apie mamą jis filmuoja“, – savo mintimis dalijasi L. Kalpokaitė.
Tačiau K. Vildžiūnas tikina, kad visi jo filmai iš dalies yra apie jį: „Larisa vaidino mane, nors yra moteris. Visos tos problemos man buvo labai aktualios: kas yra išorinė laisvė, kas yra vidinė nelaisvė? Labai aiškiai jutau apribojimus savyje, nors aplinkui jau buvo lengvo, laisvo ir sklandaus išorinio gyvenimo perspektyvos. Turbūt dėl to jis man toks asmeniškas ir stipriai išgyventas vidumi. Tuo ir brangus man šis filmas.“
Paklaustas, kaip filmą sutiko žiūrovai, režisierius neslepia, kad kritikos tuo metu dosniai sulaukdavo dauguma to laikotarpio filmų. „Koks mažas finansavimas, kokia maža rinka. Ir kai išeina filmas, jis turi išpildyti visų žiūrovų lūkesčius, nes kiekvienas nori jame pamatyti tai, ką pats nori. Filmai dažnai būdavo puolami. Manau, kad taip vyko dėl to, jog mūsų kino industrija dar tik vystėsi.
Šis filmas buvo vienodai negatyviai sutiktas tiek jaunesnės, tiek vyresnės kartos žiūrovų. Turbūt vienintelis dalykas, kuris išgelbėjo filmo reputaciją Lietuvoje, buvo Venecijos kino festivalis“, – svarsto K. Vildžiūnas.
K. Kalpokaitė pasakoja apie nuostabą, lydėjusią visą kūrybinės komandos kelionę festivalyje: „Mūsų filmas Venecijoje buvo priimtas be galo šiltai. Jis buvo rodomas labai nepatogiu laiku. Kai atėjome ir pamatėme pilną salę, talpinančią apie du tūkstančius žiūrovų… Ir niekas neišėjo. Mano pirmi autografai irgi buvo pasirašyti būtent ten.“
