Paieška

naujienos

Daugybę pasaulio festivalių apkeliavęs romantinis filmas „Tu man nieko neprimeni“ jau rugsėjo 22  d. sugrįžta namo jį kino teatruose galės išvysti ir Lietuvos žiūrovai. Filmo istorijos centre šiuolaikinio šokio šokėjos ir gestų kalbos vertėjo santykiai, kuriuos pakeičia pagrindinio veikėjo prisipažinimas apie aseksualumą. Premjerai artėjant Vilniaus kino biuro inicijuotas pokalbis su filmo režisiere Marija Kavtaradze ir prodiusere Marija Razgute. 

Jau visai netrukus, aplankęs tarptautinius festivalius, filmas „Tu man nieko neprimeni“ sugrįžta namo. Koks jausmas? Ar pasvajojate apie tai, kaip filmą sutiks Lietuvos žiūrovai? 

M. Razgutė: Premjera jau greitai, bet norisi, kad ji ateitų dar greičiau, nes jaudulys ir stresas ima viršų. Tikriausiai, labiausiai norėčiau, kad filmas nepaliktų abejingų. Ne tiek svarbu, kad žiūrovui patiktų visos detalės, kiek tai, kad po filmo būtų apie ką pasikalbėti, apie ką pagalvoti, kuo pasidalinti.

M. Kavtaradze: Vienas maloniausių režisieriui dalykų kad žmonės į filmą eitų, kad jis paliestų, kad norėtųsi apie jį kalbėti. Tai būtų didžiausias išsipildymas.

Apie ką kiekvienai iš jūsų yra šis filmas? Kas įkvėpė vieną Mariją sukurti filmą apie neįprastą meilės istoriją, o kitai Mariją šį filmą prodiusuoti?  

M. Kavtaradze:  Man šis filmas, paprasčiausiai tariant, yra apie meilę, apie tai, kaip iš pažiūros nesuderinami žmonės geba sukurti ryšį. Apie žmogaus atsparumą net ir sudėtingose situacijose bandyti, ieškoti santykio, už jį kovoti ir sirgti. Apie tokių santykių prasmę. 

M. Razgutė: Mes su Marija dirbame ne pirmą kartą. Patirtis dirbant su filmu „Išgyventi vasarą“ man labai patiko, viskas vyko sklandžiai, atrasdavome būdų susikalbėti, filmą sukūrėme su nedideliu biudžetu, bet žinodamos, ką ir kodėl darome. Rezultatas buvo geras, patirtis buvo įdomi, atnešusi daug atradimų. Filmas „Tu man nieko neprimeni“ atrodo kaip savotiškas mūsų bendro darbo tęstinumas. 

Tuo pačiu, mane labai nustebino pati filmo idėja, ji pasirodė nauja, netikėta. Kaip ir filmo veikėja, internete ieškojau kas yra aseksualumas, koks tai jausmas, ką žmogus išgyvena. Įdomu tai, kad veikėjų patiriama situacija atpažįstama santykių ir romantine prasme, bet sąlygos ir aplinkybės, kuriose jie veikia yra labai išskirtinės. 

„Tu man nieko neprimeni“ yra intymus filmas apie santykius, seksualumą ir aseksualumą. Ar nebuvo nedrąsu apie tai kalbėti?

M. Kavtaradze: Tikrai, ne tik aseksualumo, bet ir seksualumo tema mūsų visuomenėje mažai kalbama. Baimių buvo įvairių. Pavyzdžiui, bijojau reprezentuoti žmonių grupę, kuriai nepriklausau. Bandžiau būti kiek įmanoma pagarbesnė, tyrinėjau šią temą, bet vis tiek kilo klausimai, ar aš galiu apie tai kurti filmą, ar tai etiška?

Tuo pačiu, tai romantinis filmas ir mes to visai neslepiame. Buvo baisu, kad kaip režisierė galiu pasirodyti nerimta, per jautri. Kuriant vaidmenis aktoriai privalo atsiverti, atiduoti save, būti pažeidžiami. Būtent tai, kuriant filmą, išgyvena ir režisierius. Jei bandysi pasislėpti, filmas nesuveiks. Atsiverti visuomet baisu, bet tai geras indikatorius, kad filmą kurti verta. 

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

„Tu man nieko neprimeni“ jau ne pirmas jūsų bendras projektas. Kaip judvi susipažinote, kas lėmė, kad nusprendėte dirbti kartu? 

M. Kavtaradze: Mūsų pirmoji pažintis įvyko gerokai prieš filmą „Išgyventi vasarą“, dirbant prie juostos „Šventasis“. Man tai buvo filmas, kuriame labai daug išmokau.

Darbas kartu su Marija paskui tęsėsi natūraliai. Režisierius ir prodiuseris yra tie žmonės, kurie nuo filmo kūrimo pradžios iki pabaigos yra drauge. Kai kreipiausi į Mariją dėl „Tu man nieko neprimeni“ dar neturėjau filmo scenarijaus, siunčiau tik aprašymą, kuriame buvo vos keli pamąstymai, scenos. Natūralu, kad jei mūsų nuomonė, požiūris kardinaliai skirtųsi, trūktų pasitikėjimo, dirbti kartu būtų sudėtinga. 

M. Razgutė: Pritarčiau, kad pasitikėjimas labai svarbus. Nors kuriame tą patį filmą, mūsų atsakomybės labai skirtingos. Todėl nuolatos turi vykti komunikacija, glaudus kalbėjimasis apie tai, kas įvyko, kas pasikeitė. Dalindamosis visa informacija, galime jausti viena kitos pulsą, suprasti viena kitos sprendimus, bendrą procesą. 

Kuo jums šis projektas yra išskirtinis? Kuo jis praturtino ir ar atnešė daug pirmų kartų?

M. Kavtaradze: Turiu kelis praktinius atsakymus. Praturtino pats tyrimas, rašant reikėjo daug ką išsiaiškinti apie aseksualumą, gestų kalbą, šokio pasaulį. Pirmą kartą dirbau su choreografe, intymumo koordinatore, pirmą kartą filmavome ant juostos. 

Filmas daug davė ir žmogiškąja prasme. Žmonių reakcijos, pokalbiai ir susitikimai su žiūrovais labai praturtino. Jaučiau daug tikro grįžtamojo ryšio, nesuvaidintų jausmų, o tai negali nepaveikti. 

M. Razgutė: Dirbdamas su tokia tema neišvengiamai daug ką permąstai. Tai emocinė dalis, kuria pats save apdovanoji. 

Kita vertus, tai pirmas mano prodiusuotas filmas, kuris buvo Sandanso kino festivalyje, pirmas lietuviškas šiame festivalyje įvertintas filmas, pirmas lietuviškas filmas Tarptautinio Berlyno kino festivalio „Co-Production Market“ programoje, Lietuvos kandidatas siekti „Oskaro“… Dirbame ne dėl apdovanojimų, bet tai, kad darbas yra pastebimas, o pastangos įvertinamos labai malonu.

Tai – ir aktorių Kęstučio Cicėno bei Gretos Grinevičiūtės debiutas pagrindiniuose vaidmenyse kine. Kaip atradote šiuos aktorius?

– M. Razgutė: kai Marija pirmą kartą papasakojo apie filmo temą, vienas pirmųjų mano klausimų buvo apie tai, kas galėtų filme vaidinti. Marija man iškart papasakojo apie G. Grinevičiūtę – jos spektaklius ir šokio pasirodymus. Vaidmeniui pasirinkti pagrinde šokio, judesio patirties turintį žmogų buvo drąsus sprendimas. Kęstutis dar ankstyvoje filmo kūrimo stadijoje įtikino, įsiliejo į Gretos pasaulį. Manau, kad tai labai geras ir įdomus derinys. 

– M. Kavtaradze: Prisimenu, kai padariau kastingą su Kęstučiu ir nusiunčiau įrašą Marijai, fone girdėjosi kaip už kadro nuolat juokiuosi – jau pirmas susitikimas su Kęstučiu buvo labai smagus ir linksmas.

– M. Razgutė: Marija sakė, kad tam, kad istorija patikėtum, turi matyti du žmones – vyrą ir moterį, o ne du žinomus aktorius. Manau, kad naujų veidų, talentų pamatymas filmui davė labai daug. 

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

– Kaip atrodė pats kūrybinis procesas? Kas kėlė daugiausiai iššūkių?

M. Kavtaradze: Kūryboje visada yra iššūkių, nuolat galvojame, kaip priimti vieną ar kitą sprendimą, bet, man regis, šį kartą procesu labai tikėjome.  Ir viskas įvyko sklandžiai.

M. Razgutė: Kai dirbi su žmonėmis kitose šalyse, net ir geriausiu atveju gali nesutapti asmeniniai biolaukai. Todėl sakome, kad visame procese įvyko šiek tiek magijos su visais radome bendrą kalbą, pavyko tinkamais žodžiais pristatyti mūsų idėją ir sumanymą, ką šiuo filmu norime pasakyti. Darbas, įdėta energija, kiekvienas atliktas žingsnis nenuėjo veltui. Viskas vyko palankiai ir dalykai, kuriuos iš anksto sudėliojome pačios ir tos aplinkybės, kurių kontroliuoti negalėjome.

Kaip filmas buvo sutiktas užsienyje?

M. Kavtaradze: Filmą itin šiltai sutiko žiūrovai Lenkijoje, Čekijoje, JAV. Kartais pasibaigus interviu, žurnalistai pradėdavo pasakoti apie savo santykius, dalindavosi asmeniniais išgyvenimais. Labai skyrėsi mums užduodami klausimai vieniems buvo įdomi aseksualumo tema, kitiems kaip filmas nufilmuotas. Smagu, nes tai reiškia, kad po filmo peržiūros yra apie ką pasikalbėti.

Marijos Mireckaitės nuotr.

Galbūt norėtumėte ką nors palinkėti būsimiems filmo žiūrovams?

M. Kavtaradze: Sykį jau esu juokavusi, kad į šį filmą nerekomenduoju eiti per pirmąjį pasimatymą (juokiasi). Žinoma, didžiausia kūrėjo svajonė kad žmonės būtų atviri. Nuo nusiteikimo, su kuriuo ateini į filmą, labai daug priklauso.

M. Razgutė: Aš palinkėsiu to atvirumo, kurį siūlo filmas, nepabijoti su pačiu savimi. Išėjus iš filmo, žiūrovams palinkėčiau sau patiems užduoti ir atsakyti į klausimus meilės, intymumo, santykių temomis.

Dėkoju už pokalbį.

DALINTIS