Eitvydas Doškus – kino operatorius ir režisierius, prisidėjęs prie ne vieno lietuviško filmo – „Ramybė mūsų sapnuose“, „Čiulbanti siela“, „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ ir kt. – kūrimo. Jo dokumentinė juosta „Čia buvo Vilnius“ 2023 m. buvo įvertinta nacionaliniu apdovanojimu „Sidabrine gerve“. Su E. Doškumi kalbame apie kino įvairovę, prisijaukintą Vilnių ir dokumentikos žanrą.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias į kino industriją? Kad būsite kine žinojote dar vaikystėje/jaunystėje, o gal visa tai – atsitiktinumo dėka?
– Baigdamas mokyklą tiksliai nežinojau, ką darysiu. Lietuvių mokytoja pasiūlė studijas LMTA, tiksliau – kino režisūrą, kurią tais laikas rinkdavo kas 4 metus. Tai metais kai stojau, rinko kino operatorių grupę. Pagalvojau, kad norėčiau šią profesiją išbandyti.
Didelę įtaką padarė studijų pradžioje vykusi stažuotė Paryžiuje, eksperimentinio kino studijoje. Ten susipažinau su visai kitokiu kinu, todėl grįžę į Lietuvą su bendraminčiais pradėjome filmuoti ant 16 mm, patys ryškinome juostas, darėme dirbtuves ir aš supratau, kad kinas gali būti labai įvairus.
– Prisimenate pirmąjį savo projektą? Kaip pasikeitėte per tuos metus jūs pats, kaip kūrėjas (požiūris į kiną, projektus, darbo kultūrą ir rezultatus), bei kaip pasikeitė pati kino industrija?
– Projektų buvo labai įvairių, studijų laikais – ne vienas trumpametražis filmas. Pirmas didesnis mano projektas buvo Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“, kurio filmavimas truko kelis metus. Per juos daug ko išmokau, ta patirtis keičia požiūrį, gimsta naujos idėjos. Manau, kad šiandien filmų gamyba pagreitėjusi, viskas vyksta daug sparčiau. Jaučiu nerimą dėl autorinio kino, kuris šiandien nelabai atsiperka. Bijau, kad jis taps dar labiau nišiniu.
– Ko kinas jus išmokė?
– Kinas išmokė, kad reikia stengtis ir siekti užsibrėžto tikslo nenuleidžiant rankų, net ir tada, kai nepasiseka – o tai nėra lengva. Manau, kad labai svarbus žingeidumas, noras išmokti kažką naujo, autentiškumas. Kiekvienas projektas ir kūrėjas atsineša kažką savito, nurodo gaires, kur toliau keliauti. Įdomu, kad savo darbuose vėliau pastebi tam tikrus atsikartojimus, kurių sąmoningai nesiekei. Esu sau pasakęs, kad filmuosiu tik gerus filmus, bet kas yra geras filmas dar neišsiaiškinau.
– Jūsų filmas „Čia buvo Vilnius“ 2023 m. pelnė „Sidabrinę gervę“. Kaip ir kodėl nusprendėte kurti šią dokumentiką? Dokumentikos žanras – kuo jis įdomus, patrauklus, kodėl jus traukia?
– Mane visuomet žavėjo filmai apie miestus, „Man with a Movie Camera“ ar „Berlin: Symphony of Metropolis“ ir modernesni, tokie kaip „Samsara“, „Koyaanisqatsi“. Jau studijų laikais norėjau sukurti panašų filmą. Gyvenau ne mieste, todėl atsikrausčius į Vilnių jis buvo labai įdomus. Būtent sostinėje pirmą kartą nuėjau į kiną.
Vilnius yra labai kinematografiškas ir jį parodyti galima labai skirtingais kampais. Filmuoti, „Čia buvo Vilnius“ man labai patiko, dažniausiai būdavau vienas su kamera. Sudėtingumas prasidėjo montaže, kai reikėjo filmą įdėti į tam tikrą lentyną, atrinkti medžiagą. Dokumentikoje mane žavi atsitiktinumai, kartais gali užfiksuoti tai, ko neplanavai, tai, kas neišvengiamai išnyksta.
– Kaip, jūsų nuomone, vystosi Lietuvos kino industrija, kur link judame? Ko palinkėtumėt mūsų kino kūrėjams ir lietuviškam kinui?
– Manau, kad lietuviškas kinas dabar sparčiai auga, ateina nauji kūrėjai su naujomis idėjomis, savo braižu. Palinkėčiau lietuviškiems filmams pasiekti kuo didesnę auditoriją ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kalbu ne tik apie festivalius, bet ir kino sales.
– Dėkoju už pokalbį.
