Algirdas Garbačiauskas – pasaulyje pripažintų kino ir TV serialų dailininkas, profesiniame kelyje skaičiuojantis beveik pusšimtį įgyvendintų projektų. Tarp jų lietuviški filmai „Čiulbanti siela“, „Kvėpavimas į marmurą“, „Purpurinis rūkas“, „Miegančių drugelių tvirtovė“, „Aurora“, „Balkonas“, „Artimos Šviesos“, „Dievų Miškas“, „Ekskursantė“ ir kt. Tarptautiniai projektai – „Mates piens“, „Assets“, „My way“, „Transsiberija“, „Eichmano šou“, „Bordertown“ ir kt. Jau ketverius metus kino dailininkas prisideda ir prie Lietuvoje filmuojamos istorinės–kostiuminės dramos „Sisi“, populiarumo sulaukusios daugiau nei 100 pasaulio šalių.
– Algirdai, papasakokite, kas jus atvedė į kiną? Studijavote Vilniaus Dailės akademijoje, Skulptūros katedroje – juk galėjote pasirinkti ir visai kitą profesiją.
– Kine atsiradau netikėtai. Niekada neplanavau pasirinkti filmo dailininko profesijos. Studijuodamas supratau, kad tradicinė skulptūra manęs nedomina. Pradėjau kurti objektus, instaliacijas, video instaliacijas. Dalyvavau parodose. Sukūriau keletą scenografijų spektakliams. 2000–siais buvau pakviestas padirbėti prie kino „Atila“ dekoracijų gamybos. Su kolegomis drožėme butaforines antikines skulptūras. Taip vieną dieną netikėtai papuoliau į vaidybinę aikštelę – atsidūriau Tautų kraustymosi scenos filmavime. Tai buvo masiškiausia filmavimo diena – keli šimtai žirgų, daugybė aktorių, skaitlinga masuotė. Mane pagavo emocija, tai buvo labai stipru. Po to vis dažniau sugrįždavau į kiną, kol galiausiai pilnai pasinėriau į gamybos procesus. Dirbau su įvairaus masto projektais, įvairių šalių – JAV, Anglijos, Ispanijos, Vokietijos, Skandinavijos, Pietų Korėjos kino kūrėjais. Įgaunama patirtis, galimybės saviraiškai imponuoja ir dabar.
– Neišgąsdino kino gamybai būdingas tempas, ritmas, kiti iššūkiai, kurių, filmavimo aikštelėse netrūksta?
– Reikėjo priprasti prie milžiniškų krūvių. Filmavimas vyksta 12 valandų, 6-5 dienas per savaitę, laiko laisvalaikiui lieka mažai. Palaipsniui pripranti, bet turi suprasti, kad vienas šiame lauke – ne karys. Filmo dailininkui reikalingi organizaciniai sugebėjimai, mokėjimas dirbti komandoje ir viską tinkamai sustyguoti, svarbu ir kūrybiškumas, išlavinta vaizduotė, erdvinis mąstymas, spalvų pojūtis.
– Kas šioje profesijoje jums įdomiausia?
– Visada įdomu galutiniame procese pamatyti vykusiai įgyvendintą savo idėją. Tarnaujame kadrui – kai jis geras vizualine ir turinio prasme, tuomet jauti pasitenkinimą. Dirbdamas daug keliauju, aplankau išskirtines vietas. Į kiekvieną darbą įsijaučiu iki galo. Kai projektas baigiasi, atsiveria tuštumos laikotarpis, per kurį būnu išsekęs, pavargęs, o tuomet ir vėl prasideda kitas filmas ar serialas, juo pradedu gyventi. Visi projektai turi kažką smagaus, įgaunu patirties, sutinku labai daug profesionalių skirtingų kultūrų žmonių. Vyksta natūralus mokymosi procesas. Pradžioje dirbant kine gerai nesusigaudžiau kur žiūrėti, ką daryti, plūduriavau paviršiuje. Dabar gerai išmanau kino gamybos struktūrą, galiu ženkliai prisidėti prie proceso įgyvendinimo.
– Kaip filmo dailininkas, kiek turite laiko tyrinėti tam tikrą epochą, istorines detales, reikalingas filmo scenoms sukurti? Apie ką, žiūrėdami filmus, niekuomet nepagalvojame?
– Žiūrovas neturi pastebėti ar jausti filmo gamybos iššūkių, o išgyventi pasakojimą. Deja, bet man retai tai pavyksta. Žiūrint mintys nukrypsta į gamybos analizę. Tik kartais užsimirštu, tada suprantu, kad kūrinys pavykęs. Visada turiu rasti laiko atsakingai pasiruošti naujam filmui. Kiekvieną kartą skirtinga epocha reikalaujanti tyrinėjimo, kuris prasideda vos gavus scenarijų ir nenutrūksta viso filmavimo metu. Dirbi su istorine medžiaga, kuri vizualų konceptą, kurį paskui turi suderinti su režisieriumi ir kūrybine komanda. Projektuoji, planuoji ir prižiūri dekoracijų statybas, ieškai tinkamų filmavimui vietų ir jas pritaikai siužetui. Viskas baigiasi tik tuomet, kai paskutinę filmavimo dieną išjungiama kamera. Galutinį rezultatą pamatau tik premjeros metu, dažniausiai, jau esu atitolęs nuo filmo, neretai būna praėję keli metai, gyvenu kitais projektais. Tai savotiškas deja vu jausmas – matai klaidas, gali įvertinti rezultatą, prisiminti tam tikrus niuansus.
– Kas per tuos metus kino dailėje pasikeitė labiausiai?
– Ženkliai pasikeitė technologijos. Kai papuoliau į kiną dar karaliavo juosta, dabar jau senokai vien tik skaitmenintas vaizdas, pakito jo estetika. Anksčiau projektuodavome, braižydavome rankomis, patys klijuodavome ar droždavome modelius, o dabar jau turime 3D modeliavimo programas ir t.t. Kine labai svarbus erdvinis mąstymas, gabaritų suvokimas. Labai pasikeitė ir gamyba, todėl pasiruošimo laikas filmui trumpėja, prodiuseriai skaičiuoja finansus, esame įsprausti į gamybos kaštų rėmus, reikia suvokti biudžetą ir mokėti jį valdyti.
– O jei kalbėtume plačiau – kur link juda lietuviškas kinas? Dirbdamas su įvairiais filmais, ar pastebite skirtumų tarp Lietuvos ir užsienio kūrėjų darbo stiliaus, tikslų?
– Pasikeitė politinė ir visuomenės struktūra, tapome laisvi. Jaunimas noriai kuria filmus ir tikrai moka pagaminti gerą produktą tiek turinio, tiek ir vizualine prasme. Lietuviškose filmavimo komandose pastebiu daug entuziazmo, užsidegimo, jaunatviško maksimalizmo, nepriklausomai nuo kūrėjų amžiaus. Visa tai suvaldyti yra tam tikras iššūkis. Kūrybine prasme, viskas yra panašu – visus vienija saviraiškos troškimas, tačiau pats įgyvendinimo procesas skiriasi, atsiranda profesionalumo aspektas. Tame yra žavesio.
Tiesa, lietuviški filmai yra apriboti mažesnių biudžetų, tačiau jų pagalba gaminamas neblogo lygio kinas. Užsienio filmuose gamybos lėšos yra daug didesnės, todėl platesnės ir galimybės. Filmo dailininkui tai svarbu, suteikia daugiau galimybių reikštis.
– Neseniai užbaigėte ketvirtojo „Sisi“ sezono darbus Lietuvoje. Kokia jūsų rolė seriale ir kuo įdomus, išskirtinis šis projektas?
– Esu serialo dailininkas, atsakingas už vaidybinių aikštelių sukūrimą ir įrengimą, todėl viskas, kas yra kadre, išskyrus aktorius, yra mano atsakomybė. Šis projektas buvo didžiulis iššūkis, nes vieną sezoną sudaro šešios serijos filmuojamos vienu metu, 50-60 vaidybinių aikštelių. Karalienės Sisi istorija žinoma visame pasaulyje, sukurta daug kino filmų. Perskaičius „Sisi“ pirmo sezono scenarijų supratau, kad reikės įgyvendinti didžiules dekoracijas, rasti tinkamas filmuoti vietas ir sukurti laikmečio atmosferą – buvo baugu. Finale serialas buvo pastebėtas ir įvertintas – įgavo tęstinumą.
2023 m. visos Vokietijos televizinių projektų apdovanojimuose „Sisi“ antras sezonas buvo pristatytas net penkių kategorijų nominacijoms. Viena iš jų už vizualiką. Įvertintas TV serialo dailininko ir kostiumų dailininkės Daivos Petrulytės darbas. Jau nebesame „balta varna“ kino gamyboje, įgijome pasitikėjimą pasauliniu mastu. Tai yra džiugu ne tik man, bet ir šalims, kuriose serialas kuriamas. Kadangi esu filmo dalininkas, dailės departamento komandą formuoju pats. Filmuojama daugiausiai Latvijoje ir Lietuvoje, todėl komandas turiu abiejose šalyse. Iš viso – apie 50 žmonių, taip pat samdom profesionalias dekoracijų statybos įmones. Tai – didelė armija žmonių, kurių vardai ir pavardės paskui nugula filmo titruose. „Sisi“ sezonas per metus man trunka apie 8-9 mėnesius darbo, o dar reikia pasiruošti. Jau metų pabaigoje jis turi būti rodomas TV ekranuose. Pasibaigus vieno sezono filmavimams, vos užtenka laiko atsikvėpti, pabūti su šeima ir pasidžiaugti gyvenimu nieko nedarant. Bet man iššūkiai visuomet patiko.
– Dėkoju už pokalbį.
