Režisieriaus R. Banionio „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ – filmas, kurį šiandien prisimena daugelis. Nepriklausomybės aušroje pasirodžiusi juosta tapo nepakeičiama Lietuvos kino istorijos dalimi. Istoriniu lūžiu buvo paženklintas ne tik filmo siužetas, bet ir jo kūrimo laikotarpis – filmavimai vyko mitingų įkarštyje, šalyje veikiant blokadai. „Matėme, kas vyksta, ir supratome: jei ką nors galima padaryti, tai tik dabar, nes kas bus vėliau – nežinia. Turėjome sau atsakyti į klausimą: vardan ko tu gyveni, jei gyveni kine?“ – prisimena režisierius Raimundas Banionis.
„Vaikai iš Amerikos viešbučio“ – pasakojimas apie 1972 metus, laikotarpį, kai susidegino Romas Kalanta, aktyviai veikė KGB, o jauno žmogaus širdyje liepsnojo laisvės troškimas. Filmo istorijos centre – paauglių moksleivių būrys, augantis Kaune, svajojantis apie kitokį pasaulį ir slapčia besiklausantis Liuksemburgo radijo. Jų nekalta veikla susidomėjus KGB, jaunuoliams tenka susidurti su sistemos brutalumu.
Ir šiandien populiarumo nestokojantis filmas lietuviško kino istorijoje paliko gilų įspaudą dėl savo temos, pokyčio nuotaikos, vaizduojamo jaunimo maišto prieš sistemą. Pirmą kartą ekrane parodytas lietuvių hipių jaunimas, prabilta apie Romo Kalantos susideginimą. Čia debiutavo ir pirmuosius vaidmenis kūrė šiandien gerai žinomi lietuvių aktoriai.
Kodėl ir kaip atsirado šis filmas, su kokiais iššūkiais komanda susidūrė filmavimo metu, kaip jį prisimena režisierius ir aktoriai bei kaip šiandien juostą vertina kritikai – Vilniaus kino biuro reportažų cikle „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“.
Filmavimai – vykstant blokadai ir mitingams
Nelengvas buvo ne tik filme vaizduojamas laikotarpis, bet ir istorinio lūžio taške vykę filmavimai.
„1988 metais filmavau filmą „Neatmenu tavo veido“, o tuo metu prasidėjo mitingai Vingio parke. Supratome, kad veikti reikia dabar“, – pasakoja R. Banionis. Režisierius prisimena, kad filmuoti anuomet nebuvo taip paprasta: veikė blokada, nebuvo kuro, o vykstant į filmavimus, kelyje tarp Kauno ir Klaipėdos komanda sutiko vos vieną automobilį. Įdomu tai, kad filme matomas skrendantis malūnsparnis atkeliavo iš Latvijos, kur blokados nebuvo.
„Filme pagaviai ir ryškiai užfiksuotas laisvės pojūtis. Ne deklaratyvus, didaktiškas ar politizuotas, bet toks, kokį jaučia jaunas žmogus. Juk veikėjai iš pradžių nebūtinai siekia politinių tikslų – jie nori klausytis muzikos, bastytis, įsimylėti, auginti plaukus. Vėliau visi filmo įvykiai sukasi taip, kad priveda prie minčių apie Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę“, – pasakoja kino kritikė Neringa Kažukauskaitė.
„Nežinau, kaip jauni aktoriai viską suprato, tačiau esu įsitikinęs, kad tos mintys ir laisvė niekam nebuvo svetima. Tarybiniais laikais gyvenome dvigubą gyvenimą: oficialųjį ir tikrąjį. Kodėl 90-aisiais atsirado tūkstančiai žmonių – ar jie iš dangaus nukrito? Juk ėjome į mitingus taikiu būdu, ne lėktuvai, ne tankai padarė revoliuciją, o žmonės. Žmonės tai ir mes, ir mūsų žiūrovai. Manau, kad filmas atsirado labai laiku ir vietoje“, – mintimis dalinasi režisierius.
Filme pirmuosius vaidmenis kūrė šiandien gerai žinomi aktoriai
Kino kritikė Neringa Kažukauskaitė pastebi, kad Raimundas Banionis į savo filmus apie jaunus žmones atvedė visą būrį būsimų Lietuvos kino žvaigždžių. Filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ pagrindinius vaidmenis kūrė Augustas Šavelis, Gabija Jaraminaitė, Rolandas Kazlas, Jurga Kačiukaitė ir kt.
„Režisieriaus filmuose debiutavo arba pirmuosius vaidmenis kūrė Ingeborga Dapkūnaitė, Rolandas Kazlas, Gabija Jaraminaitė, Dainius Kazlaukas. Šiame filme mes matome, kad pasirinkimas buvo be galo tikslus ir organiškas, atrodo, kad aktoriai net nevaidina, jie tokie ir yra“, – teigia kritikė.
Filme atvykėlę Riną suvaidinusi aktorė Gabija Jaraminaitė filmavimus šiandien prisimena su šypsena.
Prisimenu, kaip R. Banionis man sakė: „Paimsiu tave į pagrindinį vaidmenį, bet ar suvaidinsi taip, kaip suvaidinai per tą atranką?“ Kiekviena patirtis kažką duoda, tačiau tik šiandien, kaip profesionali aktorė, suprantu, kur buvo mano klaidos ir kaip jas pataisyti. Anuomet tai tiesiog buvo nuotykis – buvo faina būti filmavimo aikštelėje.
Prisimenu sceną, kur esame kopose prie jūros ir lakiojame kaip paukščiai. R. Banionis pasakojo, kad iš vaikystės atsimena tą jausmą, kai stovi prie Baltijos jūros ir žinai, kad kitame krante yra Švedija – tas laisvas pasaulis, apie kurį nieko nenutuoki. Atrodo, galėtum plaukti ir plaukti, kol nuplauktum. Vienas jo draugų pasakė: „O kad galėčiau pavirsti paukščiu ir nuskristi į laisvą pasaulį. Režisieriui ta scena buvo labai svarbi.“
„Paskutinis mūsų filmavimo grupės susirinkimas įvyko kovo 12-ąją – praėjusį vakarą buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Tai buvo labai simboliška, tačiau pilnai dar nesupratome, ką tai reiškia“, – pasakoja G. Jaraminaitė.
Festivaliuose ir kino peržiūrose filmas sulaukia populiarumo ir šiandien. Anot kritikės N. Kažukauskaitės, juosta yra Lietuvos kino istorijos pamoka, o aktuali išlieka ir šios kartos jaunimui.
„Veikėjų užduodami klausimai – „Ką man daryti?“ „Kas aš esu?“’ – filme skamba kaip pagrindinis leitmotyvas. Argi jų šiandien neužduoda kiekvienas jaunas žmogus?“, – svarsto kino kritikė.
Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją
Vilniaus kino biuras pristato reportažų ciklą „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“. Per pokalbius su režisieriais, aktoriais ir amžininkais atsiskleidžia ne tik praeities įvykiai, bet ir vidinė industrijos branda – kiek pasistūmėjome per 35 nepriklausomybės metus, kokie filmai tapo lūžiu, o kokie – tiltu į pasaulį. Svarbiausi apdovanojimai, pirmieji tarptautiniai projektai Lietuvoje, drąsios temos, istorijos vingiai ir ryžtas prabilti kitokia kino kalba – tai pasakojimas apie kiną, kuris augo kartu su Lietuva.
Daugiau informacijos: www.filmvilnius.lt
