„Iš Vilniaus senamiesčio per valandą gali nuvažiuoti į Kauno senamiestį, o dar po kelių valandų atsidurti Nidoje – visiškai kitame pasaulyje. Būtent ši koncentracija ir įvairovė yra viena pagrindinių mūsų šalies stiprybių,“ – neabejoja kino lokacijų organizavimo komandos „Baltic Locations“ įkūrėjas Jonas Špokas. Vilniaus kino biurui jis pasakoja apie bendradarbiavimą su Lietuvos ir užsienio kino kūrėjais, ryšio su gyventojais paieškas, dalinasi įžvalgomis apie šalies įvaizdį tarptautinėje kino industrijoje.
– Jonai, ką kine reiškia lokacijų paieška?
– Kiekviena istorija, pasakojama filme, seriale ar muzikiniame klipe, vyksta tam tikroje vietoje. Lokacijų vadovas yra žmogus, kuris šią istoriją perkelia į fizinę erdvę.
Situacijų būna įvairių, todėl lokacijų poreikis nuolat keičiasi. Kartais režisierius atsineša tik bendrą idėją, o kartais lokacija jau labai aiškiai aprašyta scenarijuje, tad vietos improvizacijai ar kūrybinei laisvei lieka nedaug. Juokaujame, kad sudėtingiausia užduotis tenka tuomet, kai režisierius neturi konkrečios vizijos ir pasako, jog čia gali būti „beveik bet kas“.
Iš tiesų, kino žmogaus galvoje lokacijų paieška vyksta nuolatos. Pasitaiko, kad ieškai lokacijos filmui, ją randi, galiausiai viską nufilmuoji, o po metų atrandi vietą, kuri būti tikusi dar geriau. Tai nenutrūkstamas procesas.
– Ar kiekviena lokacija tinka filmavimams, ar vis dėlto ji turi atitikti tam tikrus techninius ir fizinius reikalavimus?
– Ne veltui terminas „kino industrija“ savyje talpina žodį industrija. Daugiau nei pusę filmavimo laiko sudaro techninis darbas. Kūrybinė dalis yra labai įdomi ir svarbi, tačiau ji gana greitai atsiremia į resursus – finansus, laiką ir kitas praktines aplinkybes. Todėl apie žemiškus dalykus dažniausiai tenka galvoti jau kūrybinėje fazėje.
Filmavimai konkrečioje vietoje turi būti įgyvendinami praktiškai. Pavyzdžiui, net jei filmui atrasi tobulą ir itin kinematografišką butą, tačiau jis bus įsikūręs dešimtame aukšte, filmavimai greičiausiai neįvyks dėl įvairių apribojimų – technikos užkėlimo, laiko ar saugumo. Lygiai taip pat gali rasti tinkamą vietą šalia vaikų darželio, tačiau būtina įvertinti iš aplinkos sklindantį triukšmą.
Vis dėlto yra vienas aspektas, kuris man atrodo ypač svarbus. Labiausiai norisi filmuoti ten, kur tavęs laukia. Mažoje šalyje, mažame mieste ir mažoje kino industrijoje ryšys yra itin reikšmingas. Kai jis yra, techniniai klausimai sprendžiami daug lengviau – kartu galima įveikti daugybę niuansų ir filmui pridėti dar vieną procentą sėkmės.
– Lietuvoje filmuojama daug tarptautinių projektų. Ar, jūsų manymu, mūsų šalis jau turi susiformavusį tam tikrą įvaizdį užsienio kino industrijoje? Galbūt yra gamtos ar miesto aspektų, kurie ypač traukia užsienio kūrėjus?
– Manau, kad tam tikras įvaizdis ar net stereotipas jau yra susiformavęs – ir noriu tikėti, kad jis teigiamas. Kalbėdamas apie lokacijų paveldą, esu gana skeptiškas. Jeigu užsienio kino kūrėjai rinktųsi filmavimo vietas vien pagal tai, kur yra gražu ar įspūdinga, mums konkuruoti būtų sudėtinga. Reikia pripažinti, kad neturime nei itin daug išskirtinių gamtos objektų, nei Versalio rūmų.
Todėl mūsų šalies stiprybė slypi tame, kaip gebame išnaudoti turimus resursus ir elementus – ir tai darome labai gerai. Dažniausiai iš klientų, su kuriais dirbame, girdžiu, kad Lietuva yra vieta, kur galima padaryti daugiau nei kitur. Tai apima tiek lokacijų lankstumą ir pačią industriją, tiek aukštą kino profesionalų darbo kokybę, mokesčių lengvatą ar net geras anglų kalbos žinias.
Viena amerikiečių prodiuserė yra pasakiusi, kad su tokiu lygiu, kokį demonstruojame čia, Lietuvoje, Holivude galėtume nueiti labai toli. Tai leidžia tikėti, jog turime aiškų ir konkurencingą standartą.
Dar vienas Lietuvos privalumas – jos mastelis ir įvairovė. Iš Vilniaus senamiesčio per valandą gali nuvažiuoti į Kauno senamiestį, o dar po kelių valandų atsidurti Nidoje – visiškai kitame pasaulyje. Būtent ši koncentracija ir įvairovė yra viena pagrindinių mūsų stiprybių.
– O kalbant apie konkrečius architektūrinius stilius – kuo Vilnius išsiskiria?
– XXI amžiaus Vilniuje galima rasti nemažai skandinaviškos krypties ir dvasios architektūros. Tai artima Skandinavijos kūrėjams – jie čia jaučiasi savi. Kita vertus, sovietmečio architektūra, tiek ankstyvojo, tiek vėlyvojo laikotarpio, neretai turi panašumų ir su Vokietijos ar Jungtinės Karalystės miestams būdinga atmosfera.
Yra buvę atvejų, kai Vilniuje ryte serialui nufilmuoji Maskvą, o po kelių valandų – jau Paryžiaus ar Berlyno gatvelę. Šia prasme Vilnius yra tikras miestas – chameleonas.
– Kiek lokacijos vaizdiniui įtakos turi kitų kino departamentų darbas?
– Dailės, kostiumų ir šviesų departamentai kuria itin svarbią bendros atmosferos dalį. Iš tiesų, paėmus atsitiktinę Vilniaus senamiesčio gatvelę ir joje nufilmavus aktorių šalia prancūziško kioskelio, pro šalį pravažiuojant laikmečiui būdingam automobiliui, žiūrovas patikės, kad veiksmas vyksta Paryžiuje.
– Filmuotojus gyventojai ne visuomet priima noriai. Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą, ypač filmuojant sudėtingas ar jautrias scenas?
– Iššūkių pasitaiko visada, tačiau čia itin svarbi komunikacija. Pats filmavimo procesas dažniausiai nebūna labai ilgas ar smarkiai trikdantis kasdienį gyvenimą. Problemos kyla tuomet, kai filmavimai vyksta neinformavus gyventojų arba kai nėra aišku, kas ir kodėl filmuojama.
Pamenu atvejį, kai filmavome filmą apie Sausio 13-ąją netoli televizijos bokšto, o filmavimams buvo reikalingas tankas. Tuo metu informacijos sklaidos kanalų buvo gerokai mažiau nei dabar, todėl tiesiog fiziškai ėjau į Karoliniškėse, šalia bokšto esančius butus ir gyventojams pasakojau apie filmavimą.
Suprantama, kad tam tikri simboliai – pavyzdžiui, sovietiniai ar nacistiniai ženklai – žmonėms kelia nemalonias, jautrias asociacijas. Todėl būtina pristatyti platesnį kontekstą ir paaiškinti, kodėl ši istorija filmuojama.
Vilniuje esame filmavę dokumentinį filmą „Nacių iškilimas“. Filmavimo metu naudojome nacistines vėliavas, gatvėse vaikščiojo aktorius, vaidinantis Hitlerį. Tuo metu pirmąją kadenciją pradėjo Donaldas Trumpas, o filme jo atėjimas į valdžią buvo lyginamas su Hitlerio iškilimu. Gyventojai yra išsilavinę, mąstantys žmonės – kai jiems paaiškini, kokią istoriją kuri, tampa aišku, kam reikalingos tokios dekoracijos ir priemonės.
Kad ir kur vyktų filmavimai – privačiame name ar rajono gatvėje – visada pirmiausia eini pas vietos žmones, kurie yra šeimininkai. Jiems bandai parodyti, kad tavo pasakojama istorija yra verta dėmesio. Juk ir mes patys, grįžę namo po darbų, žiūrime filmus, kurie sukelia emociją. Stengiamės tą emociją žmogui perduoti dar prieš paspausdami įrašymo mygtuką.
– Miestas nuolat keičiasi – vienos, ypač senesnės lokacijos, užsidaro, atsiveria naujos. Kaip žiūrite į miesto, o kartu ir filmavimams tinkamų vietų, kaitą?
– Anksčiau šį klausimą girdėdavau labai dažnai, todėl daug apie tai galvojau. Miestas keičiasi, bet kartu keičiasi ir žmonės, kino kūrėjai bei jų pasakojamos istorijos. Dėl to nustojau nerimauti. Žinoma, natūralu gailėti užsidarančių vietų ir jausti nostalgiją ten nufilmuotiems projektams. Tačiau miesto kaita vyksta organiškai, natūraliai. Tikslas – suvesti lokaciją su tinkama istorija tinkamu laiku. Pastatai tuo metu gyvena savo gyvenimą: atsiranda naujų objektų, o senesni pamažu apleidžia savo pirmines funkcijas.
– Ar dabartinės technologijos – CGI, dirbtinis intelektas, filmavimo studijų galimybės – gali vesti prie to, kad tikrų lokacijų ateityje nebereikės?
– Žinoma, tam tikros technologijos jau yra praktiškai naudingos. Pavyzdžiui, filmuojant sceną iš automobilio vidaus, nebereikia važiuoti gatvėmis – studijoje galima tiksliai kontroliuoti šviesą, greitį, o tai prisideda prie saugumo ir praktiškumo. Tačiau kine žiūrovas nori matyti tikrą žmogų, o tikras žmogus veikia tikroje aplinkoje.
Todėl šiandien CGI ir dirbtinis intelektas gali pakeisti daug ką, ir galbūt ateityje jų svarba dar labiau išaugs. Tačiau yra vienas elementas – tikrumo poreikis – kuris, tikiu, neišnyks.
– Dėkoju už pokalbį.
Pagrindė teksto nuotrauka iš asmeninio pašnekovo archyvo
