Ar žinote, kieno rankose kino aikštelėje atsiduria visa nufilmuota medžiaga? Jos apdorojimas, pirminė spalvų korekcija, tiesioginis bendravimas su operatoriumi – tik dalis skaitmeninio vaizdo techniko užduočių. Apie vieną mistiškiausių ir mažiausiai pažintų profesijų, be kurių darbas kino aikštelėje paprasčiausiai sustotų, kalbame su šioje srityje jau ne vienerius metus dirbančiu Adomu Jablonskiu, prisidėjusiu prie tokių projektų kaip „Grojaraštis“, „Klarkas“, „Rojus“, „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“, „Lėja“, „Dainos lapei“. Anot jo, šiame darbe nuolat reikia mokytis, o jei kino aikštelėje nebelieka iššūkių, tikriausiai, metas keisti profesiją. Apie skaitmeninio vaizdo techniko darbą ir įsimintiniausius projektus – pokalbyje su A. Jablonskiu.
– Pradėkime nuo pradžių – kas jus atvedė į kino aikštelę?
– Pasakojant trumpai, viskas prasidėjo nuo fotografijos. Dirbau su žurnalistu Romu Dabruku, kuris keliaudavo į karštuosius pasaulio taškus. Sužinojau, kaip ruošiami reportažai, bendradarbiavome su tokiomis naujienų agentūromis kaip BBC, CNN, Reuters. Per vieną iš projektų susipažinau su operatoriumi Algimantu Mikutėnu, režisiere Inesa Kurklietyte, montažo režisieriumi Ričardu Matačiumi, kurie mane vėliau ir atvedė į kino aikštelę, davė visą pagrindą.
Daugybė jaunų žmonių baigę kino mokyklas turi dideles ambicijas, nori tapti operatoriais, kino aikštelėje užimti pirmaujančias pozicijas, bet tame kelyje gali save atrasti ir kitose srityse. Šiandien su tam tikrais projektais dirbu kaip operatorius, o didžiosiose kino aikštelėse esu DIT’as – skaitmeninio vaizdo technikas.
– Tikriausiai, nesuklysiu sakydama, kad daug kas apie šią specialybę girdi pirmąjį kartą. Kokia skaitmeninio vaizdo techniko rolė filmo kūrimo procese?
– DIT’o (ang. digital imaging technician) darbas apima daugybę užduočių – nuo pasiruošimo filmavimams, kameros nustatymų parinkimo iki atsarginių filmavimo medžiagos kopijų darymo filmavimo aikštelėje, medžiagos apdorojimo bei pirminės spalvų korekcijos. Skaitmeninio vaizdo technikas tiesiogiai dirba su operatoriumi ir priklauso kameros departamentui. Dar prieš prasidedant filmavimams aptariame, su kokiais formatais bus dirbama, ko pagrindinis operatorius nori, kokią įrangą naudosime tam, kad be trikdžių galėtumėm apdoroti nekompresuotą (RAW) vaizdo medžiagą, planuojame ir apskaičiuojame kiek projekto medžiaga užims vietos kietuosiuose diskuose. Patvirtinus biudžetą nuomojama įranga, o tuomet prasideda darbas aikštelėje. Filmavimo aikštelėje reikia nuolat stebėti situaciją, pakeisti kameros atminties korteles, nukrauti duomenis į kietuosius diskus (daromos mažiausiai 3 atsarginės kopijos). Padarius atsargines kopijas, vykdoma vaizdo kokybės kontrolė (quality check), tikrinama ar nėra elektroninio broko filmuotoje medžiagoje, nereikalingų daiktų kadre ar komandos narių atspindžiuose, taip pat atliekamos pirminės spalvų korekcijos, filmavimo scenų nuotraukomis pasidalinama su operatoriumi, kuris pateikia pastabų ir gairių, pagal kurias atitinkamai atliekami pakeitimai.
DIT’o darbas svarbus visiems departamentams. Pavyzdžiui, darome dienos kadrų sumažintas versijas (dailies), prie kurių suteikiama prieiga komandos nariams – nuo grimo departamento iki kostiumų ir pan. Tai reikalinga filmo ar serialo scenų tęstinumui susekti, kad komanda galėtų peržiūrėti kiekvienos scenos detales, vėliau jas atkurti filmuojant kitomis dienomis. Taip pat paruošiame medžiagą ir montažui, surenkame visą reikalingą informaciją (scena, kadras, dublis, kameros naudoti nustatymai ir pan.), sinchronizuojame garsą su vaizdu ir tai perduodame montažui.
– Su kokia technika dirba DIT’ai?
– Tam, kad gebėtų apdoroti duomenis, DIT’o darbui reikia galingų kompiuterių ir specialios programinės įrangos, spalvų korekcijai – tinkamo monitoriaus, kuris būtų kalibruotas, bei atitiktų kino industrijos keliamus standartus. Yra kamerų, kuriomis nufilmuota viena valanda užima du terabaitus, todėl duomenų saugojimui dirbame su diskų masyvais, kuriuose galima saugoti visą filmą.
– Atrodo, kad tai – labai daug atsakomybės turintis darbas.
– Skaitmeninio vaizdo techniko darbas – žmonėms, kurie moka griežtai laikytis savo nustatytos tvarkos, nebijo atsakomybės. Čia negali blaškytis, nes DIT’as saugo visą filmavimo medžiagą, o viena nufilmuota scena gali kainuoti keliasdešimt tūkstančių eurų. Tad saugomos medžiagos vertė – didžiulė ir jos vertė didėja su kiekviena diena. Jei iš kameros išėmei kortelę – neisi pietauti, darytis kavos ar kalbėtis su kolegomis. Tiesą sakant, visus tą akimirką gali pasiųsti velniop, nes kol nepasidarei atsarginių kopijų, blaškydamasis ir nuklydęs gali labai greitai padaryti kritinę klaidą – prarasti filmuotą medžiagą.
– Ar pasitaikė atvejų, kai tos kritinės klaidos išvengti nepavyko?
– Kartais su kolegomis juokiamės, kad nesi tikras DIT’as, jei nesi padaręs klaidos.
– Kuo jus darbas kino aikštelėje labiausiai žavi, traukia?
– Kino aikštelė mane žavi tuo, kad čia egzistuoja griežta tvarka, aišku, kas už ką yra atsakingas, nėra chaotiško blaškymosi. Man taip pat svarbi mūsų kino šeima. Lietuva – mažas kraštas, maža šalis, tad dirbančių kino industrijoje nėra tiek daug, visi vieni kitus gerai pažįstame, smagu kolegas sutikti naujuose projektuose.
– „Grojaraštis“, „Klarkas“, „Rojus“, „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“, „Lėja“, „Dainos lapei“ – filmų ir TV serialų, prie kurių dirbote, sąrašas labai ilgas. Kurie projektai jums pačiam buvo įsimintiniausi, svarbiausi?
– Įdomūs visi projektai, kuriuose turi galimybę glaudžiai dirbti su operatoriumi bei prie projekto prisidėti kūrybiškai. Manau, kad ne visi kino operatoriai pilnai „išnaudoja“ skaitmeninio vaizdo technikus – mes tikrai galime padėti įgyvendinti jų sumanymus.
Vienas iš daugiausiai iššūkių kėlusių projektų – „Netfilx“ TV serialas „Klarkas“. 75 filmavimo dienos, trys šalys – Kroatija, Lietuva ir Švedija, trys nuolat filmuojančios kameros ir ilgos darbo valandos. Ne mažiau įdomus buvo ir „Grojaraštis“ – pradžioje dirbome su patyrusiu operatoriumi, kuris buvo labiau susikoncentravęs į darbą aikštelėje, o vėliau darbą perėmė kitas operatorius, kuris kiekvieną dieną pateikdavo naujų užduočių, keitėsi pastebėjimais. Pamenu, kad pamainos pralėkdavo labai greitai. „Rojus“ – dar vienas labai didelis projektas, kurio metu operatorius mūsų departamente praleisdavo bent kelias valandas per dieną – kartu dirbome prie pirminės spalvų korekcijos.
Iš kiekvieno operatoriaus, jo stiliaus, darbo principų daug išmoksti, jei prisidedi prie spalvų korekcijos, prisidedi ir prie kūrybos, padedi išspręsti tam tikras problemas. Skaitmeninio vaizdo techniko darbe visada mokaisi.
– Ar skiriasi darbo specifika, stilius, dirbant prie lietuviškų ir prie užsienio projektų?
– Darbo stilius lietuviškoje ar tarptautinėje kino aikštelėje nesiskiria – visi laikosi aukščiausio profesionalumo lygio. Biudžetas yra tai, kas kartais apriboja tavo galimybes, labiausiai tai liečia įrangą, nes ji praplečia galimybes. Tikiuosi ateityje lietuviško kino biudžetai augs tiek, kad kino kūrėjai galės įgyvendinti idėjas neaukodami savo sumanymų.
– Pabaigai – ar yra projektų, galbūt tam tikro žanro filmų ar serialų, prie kurių jums būtų įdomu dirbti ateityje?
– Viskas įdomu – nė vienas projektas nėra toks pat, svarbu, kad būtų kur galėtum save išmėginti. Kiekvienam įdomu dirbti sferoje, kurioje sutinki iššūkių. Kai dirbi ir sakai „Ai jau žinau, nebeįdomu“, tikriausiai, tada reikia susimąstyti apie profesijos keitimą.