Mokyti vaikus stabtelėti ir įsigilinti, o ne tiesiogiai priimti matomus dalykus – vertingo įgūdžio lavinimas. Gintarės Gilaitienės – festivalio BLON edukacinių programų koordinatorės – teigimu, to moko kokybiškas kinas, keliantis rūpimus klausimus ir priverčiantis į juos pažvelgti iš skirtingų pusių. Edukologė ir kino edukatorė pasakoja, kodėl kokybiškas kinas vaikams prilygsta sveikam, o ne greitam maistui, ir kaip tokius filmus atskirti tėvams.
– Edukacija kinu – ar iš tiesų filmais bei animacija galime efektyviai mokyti vaikus? Kodėl?
– Kinas – patraukli, įtaigi ir pigi ugdymo priemonė, kuri ypatingai aktuali pastaruoju metu, kai vis ieškome naujų, interaktyvių ugdymo metodų. Per kiną galime mokyti vaikus mąstyti, diskutuoti, išreikšti save ir savo kūrybiškumą.
Tačiau šiandien vizualinio turinio yra labai daug, todėl atsirinkti vertingą tampa ypač svarbu. Žinote, edukacija prasideda ne tada, kai mes tiesiog vartojam turinį, o tada, kai jį sąmoningai atsirenkame ir žiūrėdami keliame įvairius klausimus, juos apmąstome. Taip galime paliesti vaikams svarbias temas ir leisti į jas pažvelgti iš skirtingų pusių, mokytis. Būtent čia ir prasideda tikroji edukacija.
– Akcentuojate kokybiško kino vertę, tačiau kas yra tas „kokybiškas kinas“?
– Tai – vertingas savo forma ir turiniu kinas. Jis gali turėti įdomesnį dizainą, kitokią kino kalbą ar būti sukurtas nauja technika. Tačiau ypatingai svarbu – nebanali, vaikams aktuali istorija.
Pastarųjų metu kine, ypač skirtame moksleiviams, vyrauja kelios jiems ypatingai aktualios temos. Viena jų – santykiai: santykiai šeimoje su tėvais, broliais ar seserimis, santykiai mokykloje su mokytojais ar klasiokais bei susijusios problemos – pirmosios simpatijos, patyčios, noras pritapti, tolerancija ar kitokio žmogaus priėmimas. Nemažiau svarbios šiandien ir ekologijos temos – aplinkosaugos problemos ir atsakomybė už savo veiksmus prieš aplinka, gyvūniją.
– Kaip atskirti tikrai kokybišką kiną, o ypač, kaip tai padaryti tėvams?
– Įprastai specialistai, edukatoriai, atrenkantys filmus įvairiems festivaliams, turi labai aiškius kokybiško kino kriterijus. Tarp jų – meninė kalba, tema, aktualumas, pritaikymas, kontekstai ir pan. Tikiu, kad tėvams, norintiems vaikų laiką prie ekranų paversti kuo kokybiškesniu, visa tai padaryti patiems būtų kur kas sunkiau. Vienas iš mano siūlymų – sekti festivalių, kuriais pasitiki patys ar žino, kad prie jų dirba būrys profesionalų, programas. Taip tą teisingą ir kokybišką turinį už juos atrinks profesionalai.
Tačiau svarbu nepamiršti, kad vertingas, ugdantis kinas gali būti ir paprastas per įprastą televiziją rodomas filmas, jei tik po jo kartu su vaikais padiskutuojama, paliečiamos svarbios temos ir nebijoma kelti teisingų klausimų.
– Jeigu palygintumėme komercinius ir autorinius filmus, kuo šie ir jų vertė vaikams labiausiai skiriasi?
– Pirmiausia, turbūt, reikėtų išsiaiškinti, kas yra nekomercinis ar autorinis, festivalinis kinas. Tai tokie filmai, kurie nebūtinai atitinka mums įprastus, gerai žinomus formatus, rodomus per televiziją ar kino teatruose. Tam tiktų palyginimas su greitu maistu ar saldumynais: įvairūs žinomi vardai, veidai bei televizija yra tarsi saldumynai, o festivalinis kinas yra lyg sveikas maistas. Tie saldumynai stimuliuoja mūsų emocijas, tad norisi dar ir dar, o sveikas maistas yra skirtas mūsų protui. Jis naudingas mūsų vaikams, tačiau iš pirmo žvilgsnio nebūtinai bus toks patrauklus.
– Kalbant apie autorinius, neretai festivaliuose rodomus, filmus, ar pastarieji sugeba pritraukti vaikų dėmesį, ypač šiandien, kai jie tiek laiko praleidžia socialiniuose tinkluose vieną po kito žiūrėdami trumpus vaizdo įrašus?
– Faktas, kad trumpesnis ir pramoginis turinys yra daug patrauklesnis ir lengviau parsiduoda, tačiau ties kažkuriuo momentu mokytojams ar tėvams turi ateiti sąmoningo sprendimo laikas. Vis kalbama, kad vaikams tampa sudėtingiau išlaikyti dėmesį, tačiau jų žiūrimas turinys tik trumpėja ir intensyvėja. Jeigu jau rodome filmus vaikams, reikėtų atsakingai rinktis turinį ir nebijoti to lėtesnio tempo, sudėtingesnių temų, įvairesnių žanrų ir technikų, tiek kalbant apie animaciją, tiek ir vaidybinius filmus. Autoriniai filmai paprastai tokie ir būna – lėtesni.
Man tik labai liūdna, kai festivalių metu rodomi išskirtiniai filmai vaikams nepasiekia norimos auditorijos, nes, pavyzdžiui, yra nupiešti ne kompiuteriu, kaip mums visiems įprasta, o ranka ar pagaminti sustabdyto kadro technika. Jie tikrai atrodo kitoniškai, bet čia ir slypi jų išskirtinumas. To kitoniškumo kartais išsigąstama, bijoma kažko nesuprasti. Tačiau nereikia bijoti. Net jeigu filmas ir nepatiks vaikams, tai bus gera praktika formuoti jų skonį.
– O ar pačių vaikų neišgąsdina ir neatbaido kitoniškas, lėtas ir netgi sudėtingų temų kinas?
– Manau, kad vaikai yra pakankamai imlūs. Turėjau ne vieną situaciją, kur savo forma ir temomis visiškai kitokius filmus jie žiūrėjo kuo puikiausiai. Neretai patys mokytojai ar tėvai tokiems edukaciniams filmams užkerta kelią, manydami, kad jie vaikams nepatiks. Tačiau viskas prasideda nuo lūkesčių formavimo. Jeigu vaikai ateina į kino teatrą tikdamiesi pramogos, popkornų ir šventės, o gauna lėtesnį ar liūdną filmą, jų lūkesčiai nesutampa ir filmas gali nepatikti. O jeigu vaikas iš anksto nuteikiamas, kad bus žiūrima kažkas kitokio, mokomasi, tai to nusivylimo būna pakankamai retai.
– Kiek žinome, šiuo metu atliekate tyrimą apie nekomercinius šeimos kino seansus, kuris stipriai susijęs su tėvų sprendimais ir įtaka. Prašau, papasakokite trumpai.
– Tikrai taip. Ilgą laiką dirbdama nekomerciniame kino teatre pastebėjau, kad mokytojai pakankamai greitai suprato filmų edukacinę vertę ir noriai juos lanko su moksleiviais, tačiau šeimos vis dar dažniau renkasi komercinius filmus, nors įvairūs kino festivaliai siūlo gana plačią gamą įvairių seansų vaikams ir visai šeimai. Pastarieji filmai turi išskirtinę meninę ar edukacinę vertę, tačiau, atrodo, kad tėvai jų galimai prisibijo, o gal tiesiog iš kino nori daugiau pramogos. Tad šiuo metu atlieku Lietuvos kultūros tarybos finansuojamą tyrimą, kuriuo sieksiu išsiaiškinti nekomercinių kino seansų, skirtų šeimoms, tendencijas ir priežastis Lietuvoje.