Paieška

Vilniaus socialistinis modernizmas kine

Previous slide
Next slide

Nors Vilnius dažniausiai atpažįstamas dėl barokinių ir klasicizmo stiliaus bažnyčių smailių ar akmenimis grįstų senamiesčio gatvelių, čia galima rasti ir nemažai vertingų socialistinio modernizmo apraiškų. Stambios formos, monumentalumas, masyvūs betoniniai karkasai, aiškios linijos – ne tik praėjusį istorinį laikotarpį atspindinčios tendencijos, bet ir filmo kūrėjų traukos objektas.

Vilniuje esančius socialistinio modernizmo objektus išvydo tūkstančiai žiūrovų visame pasaulyje – ekrane šių pastatų interjerai bei eksterjerai virto Skandinavijos šalių, Rytų Europos, Vokietijos valstybinėmis erdvėmis – ministerijomis, policijos nuovadomis, teisininkų kabinetais, bankais, o taip pat prabangių viešbučių foje ir daugybe kitų kinematografiškų vietų. Dėl socialistinio modernizmo architektūros Vilnių, kaip filmavimo lokaciją, neretai renkasi kino kūrėjai iš Norvegijos, Jungtinės Karalystės, Suomijos, Vokietijos.

Vilniuje pirmieji socialistinio modernizmo pastatai atsirado 60-iais, būtent tuomet ėmė reikštis ir po karo Lietuvoje mokslus baigusių architektų karta. Vienas pagrindinių socialistinio modernizmo principų buvo funkcionalumas – juo siekta spręsti laikotarpiu itin aktualius socialinius klausimus, bet taip pat – ir sukurti daugiau visuomeninių, reprezentacinių pastatų. Būtent architektūra buvo viena ryškiausių ideologijos priemonių, turėjusi pabrėžti to meto „šiuolaikinio“ gyvenimo pranašumą lyginant su ankstesnėmis epochomis.

Vilniaus santuokų rūmai, Nacionalinis operos ir baleto teatras, Šiuolaikinio meno centras, Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas – tik keletas objektų, radusių savo nišą ir šiuolaikiniame Vilniuje.

Kino entuziastus Vilniaus kino biuras kviečia leistis į pasivaikščiojimą po kinematografišką socialistinio modernizmo įkvėptą maršrutą.

Vilniaus santuokų rūmai

Vilniaus santuokų rūmai – pirmasis pastatas Lietuvoje, specialiai suprojektuotas civilinėms santuokoms įregistruoti, iki pat šių dienų išlaikęs pirminę savo funkciją. Įspūdingas statinys išgarsino tuo metu karjerą tik pradedantį kurti jauną architektą Gediminą Baravyką.

Kino kūrėjai Vilniaus Santuokų rūmus neretai renkasi ieškodami kabinetų, teismo salių ar kitų įvairioms įstaigoms būdingų vietų. Sykį, filmuojant kriminalinį švedų TV serialą „Neprarask budrumo“ („Max Anger With One Eye Open“), pastato eksterjeras bei laiptai suvaidino ir 1996-ųjų metro stotį.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Šiuolaikinio meno centras

Vokiečių gatvės linkyje įsikūrusiame socialistinio modernizmo pastate šiandien įsikūręs Šiuolaikinio meno centras buvę Dailės parodų rūmai. 1969 metais centrinėje Vilniaus dalyje išdygęs pastatas – vienas ryškiausių to laikmečio projektų. Jis darė ir tebedaro milžinišką įtaką Lietuvos dailės gyvenimui, personalinė paroda jame – tai savotiškas menininko statuso įtvirtinimas. Šiandien Šiuolaikinio meno centras ŠMC organizuoja parodas, performanso, literatūrinius renginius, filmų peržiūras ir įvairias edukacines veiklas.

Šiuolaikinio meno centro fone nufilmuota tarptautinės platformos MUBI reklama.

Previous slide
Next slide
Audriaus Solomino nuotr.

Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas

Gedimino prospekte įsikūręs Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas – iš toli pastebimas, masyvus, vėlyvojo modernizmo architektūros pavyzdys. Justino Šeiboko suprojektuotas pastatas Gedimino prospekte baigtas statyti 1978 m. Geriausiai jis žinomas dėl savo banguojančių aukštų, kurie, autoriaus nuomone, atkartoja Vilniaus baroką. Vis dėlto, kino kūrėjus labiausiai traukia pastato vidus – beveik nepasikeitusi 1970-ųjų atmosfera, puikiai tinkanti šio laikotarpio istorijoms.

Anot ne vieną filmavimą šioje erdvėje organizavusio „Baltic Locations“ vadovo Jono Špoko, pastate filmuoti tiek istoriniai epizodai (1970-1990 m.), tiek šie laikai, o 2022 m. filmuotame prancūzų filme „Paradise“ (liet. k. „Rojus“) buvo vaizduojama ir ateitis.

“Svarbu paminėti, kad pats pastatas yra labai kinematografiškas ir unikalus. Pastato projektui panaudotos apdailos medžiagos suteikia jam išskirtinumo, sukuria gerą aurą, o kino kamera tokius dalykus visuomet pastebi. Be abejo, reikia paminėti ir nuostabias terasas, kurios puikiai tinka ne tik filmuoti miesto panoramas, bet ir labai supaprastina techninę filmavimo dalį, pavyzdžiui, kai reikia gražiai apšviesti penktame ar šeštame aukšte esančius kabinetus“, – pasakoja J. Špokas.

Čia nufilmuoti serialai „Bordertown“, „Loss and Return“, „Lea“, „Head Hunters“, filmai „Paradise“, „Kompromat“, daugybė Lietuvos ir užsienio prekės ženklų reklamų.

Previous slide
Next slide
Luko Šalnos nuotr.

„Neringos“ restoranas

Restoranas „Neringa“ atidarytas 1959 rudenį. Architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių projektuoto restorano pavadinimą įkvėpė tuo metu pasirodžiusi Mykolo Sluckio knyga „Milžinai nenorėjo karaliais būti“, kuri pasakojo Kuršių Nerijos atsiradimo legendą. Nuo pat įsikūrimo „Neringa“ traukė inteligentijos ir Vilniaus bohemos atstovus – dailininkus, poetus, aktorius rašytojus, greitai tapo viena iš pagrindinių jų susibūrimo vietų mieste.

Tuo metu regione nebuvo panašaus restorano ir specialiai jį aplankyti buvo vykstama net iš Maskvos. Tuo pačiu ir vietiniai vilniečiai esant galimybei stengdavosi čia užsukti, o viena iš pramogų buvo būtent galimybė stebėti literatūros ir meno grandų būrelį. Neseniai „Neringa“ vėl puikiai restauruota ir toliau išlieka viena ryškiausių miesto ikonų.

Igno Nefo nuotr.

Nacionalinis operos ir baleto teatras

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastato projektą pasiūlė viena žymiausių, iš viso per gyvenimą apie 50 objektų suprojektavusi Lietuvos architektė Elena Nijolė Bučiūtė – tuo metu jai buvo vos 30 metų. Nors pastato statyba prasidėjo dar 1967 m., pastatas atidarytas po dar septynerių metų.

Pastato architektūroje galima pastebėti modernizmo ir funkcionalizmo bruožus. Viena vertus, dėmesys skiriamas pastato reikmėms ir funkcijoms, kita vertus, išlaikomas ir tam tikras puošnumas, prabanga, reprezentatyvumas.

Beje, lankymasis Operos ir baleto teatre buvo laikomas prabanga ir gero išsilavinimo ženklu. O tai atsispindėjo ir vilniečių aprangoje – bateliai, švarkai ir vakarinės suknelės anuomet buvo neatsiejama kultūrinių renginių lankytojų taisyklė. Čia ilgam įsiterpė ir tarpukario Kauno miesto operos gyvenimą atkartojanti detalė – pertaukų metu žiūrovai sukdavo didžiulį ratą žingsniuodami teatro fojė, tuo pačiu vienas kitą apžiūrinėdami ir besisveikindami su sutiktais pažįstamais.

Operos ir baleto teatro fone filmuotos TV serialo „Dirigentas“ scenos, žiūrovus nukėlusios į 1999–ųjų Maskvą. Įvykių centre – jaunas investuotojas švedas, kuris norėdamas padėti draugui įsivelia į mafijos tinklą. TV serialas buvo sukurtas pagal Camillos Grebe ir Paulo Leanderio Engströmo knygą „Dirigentas iš Sankt Peterburgo“.

Sauliaus Žiūros nuotr.

Nacionalinė dailės galerija

Nacionalinės dailės galerijos pagrindinis pastatas suprojektuotas 1968 m., o pastatytas 1980 m., kaip Lietuvos TSR Revoliucijos muziejus. Vėliau, galeriją atnaujinus, jai suteiktos naujos formos. Šiandien Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje pristatoma modernioji ir šiuolaikinė Lietuvos tapyba, skulptūra, grafika, fotografija, objektai, instaliacinis, video menas.

Nacionalinės dailės galerijos pastatas itin populiarus tarp reklamų kūrėjų. Pavyzdžiui, NDG “suvaidino” tarptautinės kino platformos MUBI reklamoje. Daugiau nei 190 šalių veikianti srautinių transliacijų kompanija ir filmų platintoja žinoma dėl aukštos kokybės filmų bei TV serialų iš viso pasaulio. Sostinės senamiestyje ir kitose miesto vietose nufilmuota reklama rodyta net 19 šalių. Pastatą išvysti buvo galima ir automobilių milžinės “Volvo” reklamoje.

Previous slide
Next slide
Audriaus Solomino, Markus Bensch nuotr.

Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai

Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai įkurti 1980 metais, pastatą suprojektavo architektas Algimantas Mačiulis. Šiandien rūmuose vyksta seminarai, konferencijos, sporto varžybos, repeticijos ir treniruotės. Pastatas tapo ir simboline komunistinės sistemos griuvimo pradžios vieta – 1988m. spalio mėnesį čia įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Į pastato vidų verta užsukti ir dėl čia įsikūrusių meno kūrinių – įspūdingo sietyno, metalo kompozicijos bei freskos.

Kultūros, pramogų ir sporto rūmai sužavėjo ir Vilniuje 2023 m. vasarą apsilankiusį lokacijų vadovą Markus Bensch (Vokietija). Filmavimų vietas kino proesionalas jau padėjo surasti tokiems filmams kaip „V tai Vendeta“, „Čarlio angelai“, „Inventing Anne“ ir kt. Žvalgydamasis Vilniuje, M. Bensch pabrėžė, kad Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai yra filmavimams puikiai tinkanti, gerai išsilaikiusi vieta. „Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai gali virsti ir į viešbučio fojė, ir į kongresų centrą ar valdybos būstinę. Nors dalis Vilniaus architektūros galėtų suvaidinti Rytų Europos valstybes, nesunkiai jos virstų ir 60-ųjų Vakarų šalimis, pavyzdžiui, JAV,“ – pasakojo jis.

Rūmuose įamžintos scenos vienam didžiausių Lietuvoje vystytų kino projektų – TV serialui „Černobylis”. Šokių salėje, kurioje galima rasti Algimanto Mizgirio metalo kompoziciją, elektrinės darbuotojams Boris Shecherbina (aktorius Stellan Skarsgård) pasakė tūkstančius gyventojų išgelbėjusią įkvepiančią kalbą.

Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose filmuotas ir filmas „Eichmano šou“. Pagrindiniai pastato laiptai netgi puikuojasi reklaminiame filmo plakate. Vilnių Izraeliu pavertusiame filme vaidino britų aktorius Martinas Freemanas, geriausiai žinomas dėl vaidmens „Hobito“ trilogijoje, taip pat lietuvių aktoriai Vaidotas Martinaitis, Džiugas Siaurusaitis ir kt.

Tai – viena kinui draugiškiausių lokacijų Vilniuje, kurioje filmuoti tokie filmai ir TV serialai kaip „Jaunasis Vlanderis“, „Naftos fondas“, „Dirigentas“, „Izaokas“, „9–tas žingsnis“.

Previous slide
Next slide
Sauliaus Žiūros nuotr.

Fabijoniškės

Fabijoniškių mikrorajonas pradėtas statyti 1980–iais, čia įsikūrusio kaimo vietoje. Fabijoniškių mikrorajonas ir čia nusidriekusios daugiaaukščių džiunglės, žaidimų aikštelės, kiemai ir gatvės ne sykį šmėžavo įvairiuose serialuose ir filmuose. Žinoma, labiausiai Fabijoniškės išgarsėjo filmuojant vieną didžiausių šalies istorijoje projektų – serialą „Černobylis“, kur mikrorajonas įkūnijo Pripetę. Lokacija tiko ne tik dėl architektūros, bet ir daugybės kitų detalių – pavyzdžiui, kiemuose nebuvo senų medžių – Pripetė buvo jaunas miestas, todėl čia negalėjo augti šimtamečiai augalai.

Tuo tarpu TV seriale „Jaunasis Valanderis“ Fabijoniškės, kartu su Šeškine, tapo šių dienų Malmės miestu. Mikrorajoną buvo galima išvysti ir „Netflix“ platformoje simpatijų sulaukusiame futuristiniame filme „Rojus“, kur Fabijoniškės suspindo šiek tiek niūros, tačiau įspūdingos distopinės ateities spalvomis.

Previous slide
Next slide
HBO Sister Pictures Sky Television, Sauliaus Žiūros nuotr.

Televizijos bokštas

Vilniaus televizijos bokštas – aukščiausias pastatas Lietuvoje ir vienas aukščiausių televizijos bokštų visoje Europoje. 1974 statyti pradėtas pastatas pabaigtas per šešerius metus – 1980 metų pabaigoje. Šis statinys ne tik prisidėjo prie televizijos ir radijo transliacijos kokybės, bet ir liudijo tragiškus 1991 metų sausio 13–osios įvykius, tapdamas svarbiu istoriniu, kovos už laisvę, monumentu.

Esant giedram orui, šiandien iš Televizijos bokšte įsikūrusio legendinio restorano „Paukščių takas“ langus atsiveria net 50 km spindulio panorama. Visgi filmavimo komandas traukia ne tik nuostabūs vaizdai, bet ir restorano interjeras. Čia nufilmuotas ne vienas Lietuvos muzikos grupių – Jessicos Shy, „Subtilus“ ir kt. video klipai, įvairios reklamos.

Sauliaus Žiūros nuotr.
Kviečiame tyrinėti Vilniaus socialistinį modernizmą!