Režisieriaus Audriaus Stonio trumpametražis dokumentinis filmas „Neregių žemė“ (1992 m.) gimė pačioje jo kūrybinio kelio pradžioje. Juosta, užfiksavusi Lietuvos kaimuose gyvenančių neregių kasdienybę, nepriklausomybę ką tik atgavusiai Lietuvai pelnė vieną prestižiškiausių tarptautinių apdovanojimų – Europos kino akademijos prizą „Felix“.
„Man, visiškai jaunam, tik į kiną atėjusiam autoriui, buvo neįdomu daryti tai, ką būtų galima nufilmuoti paprastai. Norėjosi įamžinti tai, kas nematoma, negirdima, neapčiuopiama, nenufilmuojama – peržengti neįmanomumo ribas“, – prisimena režisierius A. Stonys.
„Neregių žemės“ pasaulio erdvė, garsai ir žmonės kviečia stabtelėti, įsiklausyti, savaip įvertinti žmogų ir jo būtį susvetimėjusio pasaulio nuojautoje. Šis filmas – reikšmingas žingsnis Lietuvos dokumentinio kino raidoje, atnešęs pirmuosius svarbius tarptautinius įvertinimus ir išgarsinęs Lietuvos vardą kino pasaulyje. Kartu – tai ir vieno svarbiausių šalies režisierių, Audriaus Stonio, kūrybinio kelio pradžia.
Kodėl ir kaip atsirado šis filmas, kaip gamybos procesą prisimena režisierius ir operatorius bei ką anuomet reiškė svarus apdovanojimas – Vilniaus kino biuro reportažų cikle „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“.
Nufilmuoti tai, kas nematoma
Anot režisieriaus A. Stonio, filmas atsirado pačioje jo kūrybinio kelio pradžioje: „Norėjau kino priemonėmis, be žodžių, papasakoti apie nematomą neregių pasaulį, perduoti tą jausmą.
Reginčiųjų pasaulyje vaizdai, vizualinė kultūra yra dalis realybės. Mes matome, žiūrime, esame apsupti vaizdų. Žinome, kaip save projektuoti vaizde, kaip pateikti savo įvaizdį išoriniam pasauliui. Neregiai, kaip mano filmo herojė senutė, nebuvo matę nei kino, nei televizijos – jie nežino, ką tai reiškia, iš kurios pusės geriau atrodo, kaip turėtų mąsliai žiūrėti, kad įgautų išmintingo veido išraišką. Jie neturi triukų – yra tokie, kokie yra. Ir tai – didžiausia filmo vertybė. Paradoksalu, bet ta tiesa yra vienas sunkiausiai pasiekiamų dalykų dokumentiniame kine“, – pasakoja režisierius.
Filmo kūrėjai prisimena, kad daug kas buvo daroma intuityviai – pasitelkiant to laikmečio techniką, nespalvotą kamerą, montuojant rankomis: montažo metu atkerpant, priklijuojant juostelę, ieškant atskirų jos gabaliukų.
„Mes mokėmės filmuoti – nei Audrius, nei aš to nemokėjome. Iš vienos pusės tai buvo trūkumas, bet iš kitos – didelis privalumas, kuris suteikė nepaprastą atsakomybės jausmą ir laisvę, nesuvaržytą kanonų.
Jeigu pastebėdavau man įdomų kadrą – nufilmuodavome; kai ką suorganizuodavome specialiai. Tai ne komercinis kinas – jis buvo pakankamai laisvas, buvo tik gairės, kurių bandėme laikytis“, – prisimena filmo operatorius Rimvydas Leipus.
Filmui – pirmasis prestižinis kino apdovanojimas Lietuvos istorijoje
„Neregių žemė“ – tai pirmas ir vienintelis lietuvių dokumentinis filmas, 1992 m. pripažintas geriausiuoju dokumentiniu kino kūriniu Europoje ir pelnęs Europos kino akademijos apdovanojimą „Felix“.
„Visiškai apolitiškas filmas tuo metu atrodė keistas pasirinkimas, tačiau nesinorėjo kalbėti apie tai, apie ką kalba visi. Atsisukimas į žmogų – nereikšmingą žmogų, ne politikos veikėją, ne lyderį, ne į demonstracijas, akcijas, o kažkur kaime gyvenančią, niekam nežinomą senutę, senuką – atrodė revoliucinga“, – prisimena A. Stonys.
„Epochų lūžio metu filmą galima buvo suprasti kaip metaforą tų neregių, kurie buvo regintys, bet nematė, kas vyksta aplinkui. Tai suskambėjo pasaulyje. Žmonės, kurie nieko nežinojo apie mažą valstybėlę ar turėjo iškreiptą, pasenusią informaciją, pamatė, kad ten irgi gyvena jaučiantys žmonės“, – teigia R. Leipus.
Visgi, anot A. Stonio, tuomet svarbiausia buvo ne įvertinimas, bet galimybė kurti toliau.
„Europos kino akademijos pagrindinis apdovanojimas man nereiškė labai daug. Žinoma, tai buvo didžiulio džiaugsmo, euforijos momentas, tačiau pati mintis, kad galėsiu toliau kurti filmus, man buvo žymiai reikšmingesnė už bet kokius apdovanojimus.
„Neregių žemėje“ susiformavo pagrindiniai mano kūrybos principai – ilgi kadrai, bežodis kinas, dėmesys vaizdui, dėmesys nereikšmingiems dalykams, dalykams, kurie lieka paraštėje. Tai buvo atspirties taškas, tad man šis filmas pačiam yra labai brangus“, – priduria režisierius.
Filmai, pakeitę Lietuvos kino industriją
Vilniaus kino biuras pristato reportažų ciklą „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“. Per pokalbius su režisieriais, aktoriais ir amžininkais atsiskleidžia ne tik praeities įvykiai, bet ir vidinė industrijos branda – kiek pasistūmėjome per 35 nepriklausomybės metus, kokie filmai tapo lūžiu, o kokie – tiltu į pasaulį. Svarbiausi apdovanojimai, pirmieji tarptautiniai projektai Lietuvoje, drąsios temos, istorijos vingiai ir ryžtas prabilti kitokia kino kalba – tai pasakojimas apie kiną, kuris augo kartu su Lietuva.
Daugiau informacijos: www.filmvilnius.lt
