Morten Jacobsen – specialiųjų efektų grimo meistras, dirbantis kino industrijoje nuo 1988-ųjų. Per savo karjerą jis prisidėjo prie daugiau nei 250 filmų ir serialų, o grimą kūrė daugeliui režisieriaus Larso von Triero filmų, „Netflix“ serialui „Tamsa“, filmams „Haris Poteris ir Mirties relikvijos“, „Vyrai ir viščiukai“ ir kt.
Grimo meistro pagalba, dirbtinės veido dalys, mėlynės, žiojėjančios žaizdos ar skenduolių kūnai ekrane virsta neatsiejama, įtaigių ir sudėtingų scenų dalimi. Dvidešimties karjerą pradėjęs kaip grafikos dizaineris, M. Jacobsen viską metęs įstojo į grimo mokyklą Holivude – šis žingsnis tapo kelius dešimtmečius trunkančia profesija. Šiandien kalbamės apie tai, ką reiškia specialiųjų efektų grimas, kaip bėgant laikui keičiasi technologijos bei kokie projektai per pastaruosius metus įsiminė labiausiai.
Morten, papasakokite, kas nulėmė, kad pasirinkote tokią netradicinę, nišinę kino profesiją? Viskas įvyko natūraliai, o gal buvo netikėtų posūkių?
Kai buvau vaikas, mano tėtis dirbo oro linijų pilotu, todėl galėjome pigiai keliauti. Dažnai vykdavome į Los Andželą, o vienos kelionės metu apsilankėme Disneilende. Ten užsukome į magijos reikmenų parduotuvę, kurioje radau legendinio grimo meistro sukurtą, vaikams skirtą grimo rinkinį. Galbūt tuomet pirmą kartą susidomėjau šia sritimi.
Būdamas dvidešimties jau dirbau grafikos dizaineriu, tačiau supratau, kad ši sritis man nėra labai artima. Turėjau šiek tiek šeimos sukauptų santaupų ir jau daugelį metų domėjausi Los Andžele veikiančia grimo mokykla. Nusprendžiau ten ir nuvykti.
Ar nebuvo baisu visiškai pakeisti karjerą, viską pradėti nuo pradžių?
Mano vaikai jau suaugę. Pastebiu, kad jų kartos žmonės daug ilgiau svarsto, kokią specialybę rinktis. Mano laikais tiesiog pasiryždavome kažko imtis – taip padariau ir aš. Pamažu pradėjau gauti užsakymų, viskas įsibėgėjo. Šiuo amatu užsiimu jau daugybę metų, nuo pat 1988-ųjų. Prisimenu, kažkada sakiau, kad visą gyvenimą tikrai nenorėsiu gaminti guminių nosių. Buvo laikotarpis, kai šiek tiek pavargau, bet dabar dirbdamas ir vėl jaučiu didžiulį malonumą.
Didžioji mano darbo dalis vyksta dirbtuvėse – ten ruošiu medžiagas ir kuriu silikonines detales. Mažesnė dalis atliekama filmavimo aikštelėje – labai mėgstu ir tas akimirkas. Filmavimo aikštelėje sutinki įdomių žmonių, dirbi prie įkvepiančių projektų. Turi išlikti atviras ir lankstus – manau, kad man tai sekasi gerai, leidžia išnaudoti stipriąsias asmenybės puses.
Dažnas, galvodamas apie grimą, įsivaizduoja tik veido bruožus keičiantį ar netobulumus maskuojantį makiažą. Ką iš tiesų daro specialiųjų efektų grimo meistras?
Iš pradžių pas mane atkeliauja scenarijus su man skirtomis užduotimis – kartais tiesiogiai susisiekia grimo meistrai, o kartais – prodiuserinė kompanija. Paprastai pirmiausia pasikalbu su režisieriumi/e apie jo/jos viziją. Stengiuosi nesikoncentruoti į biudžetą, nors, žinoma, jis visada yra pokalbio dalis. Ieškau tinkamo sprendimo, o tada aptariame, ar tai įmanoma įgyvendinti tiek finansiškai, tiek laiko atžvilgiu.
Kūrybinis proceas dažnai apima skulptūrų, dirbtinių veido dalių kūrimą – tai vienišas, daug kruopštumo reikalaujantis darbas. Filmuojant kai kurias juostas didžiąją laiko dalį praleidžiu filmavimo aikštelėje, kituose projektuose – tik kelias dienas. Paprastai aikštelėje tenka daryti ką nors neįprasto ar net „beprotiško“, todėl žmonės mane įsimena. Tai gali būti mano paties pagaminto lavono „aprengimas“, naujos aktoriaus nosies sukūrimas ar bet koks kitas specialus efektas, kuriam reikia rankų darbo.
Dažniausiai esu kviečiamas, kai įprastas grimo meistras negali atlikti užduoties arba aš galiu ją atlikti geriau. Kuriu viską: nuo paprastos mėlynės iki sudėtingo, itin konkretaus efekto. Pavyzdžiui, neseniai dirbau prie filmo, kuriame vaizduota savižudybės scena su didžiule, atvira žaizda galvoje. Akivaizdu, kad tam negalėjome pakviesti tikro aktoriaus – teko skurti itin tikrovišką repliką.
Žinoma, didelė mano darbo dalis – žaizdų grimo kūrimas. Mane domina realizmas, todėl kino aikštelėje viską stengiuosi perteikti kiek įmanoma tikroviškiau. Mano veikla apima įvairių protezų, kūno dalių, fantastinių būtybių gamybą, kartais prisidedu ir prie intymių scenų.
Kokį ryšį kuriate su aktoriais – ar pasitaiko, kad filmavimo aikštelėje tenka atlikti ir daugiau vaidmenų, užimti draugo ar klausytojo rolę?
Manau, kad labai svarbu suprasti, ką filmavimo procesas reiškia patiems aktoriams ir padėti jį palengvinti. Didelė mano darbo dalis – gebėjimas bendrauti su žmonėmis. Jei aktoriui reikia filmuoti sceną lyjant lietui, pasirūpinu, kad būčiau laiku ir galėčiau jam padėti. Jei aktoriui praverstų daugiau ramybės persirengimo kambaryje, kad galėtų pasiruošti sudėtingai scenai, sukuriu tam tinkamą aplinką.
Žinoma, tai kelia iššūkių – kartais aktoriai reikalauja to, ką pasiekti sunku – tenka su tuo susigyventi. Būna, kad aktoriai net ir pertraukų metų neišeina iš savo personažo ir tai tikrai ne visada yra lengva.
Prisimenu, kaip dirbau prie filmo „Breaking the Waves“ – aktorė Emily Watson čia vaidino įtemptas ir žiaurias scenas. Ji yra nuostabus žmogus, tačiau per visą grimo sesiją intensyviai verkė. Mano vaidmuo – prisitaikyti, būti tuo, ko aktoriui tuo momentu reikia labiausiai.
Kokie projektai jūsų karjeroje paliko itin gilų pėdsaką, su kuriais filmais dirbti buvo smagiausia ar įdomiausia?
Buvo smagu dirbti prie filmo „Handling the Undead“. Iš dalies, tai yra nedidelis filmas, realistiška zombių istorija. Filme įsivaizduojama, kas nutiktų, jei mirę žmonės sugrįžtų, atrodydami kaip tikri lavonai. Nesu linkęs į žanrinius filmus ir labiau vertinu realizmą. Galbūt todėl man atrodė svarbu kalbėti apie mirtį ir jos fizinius aspektus apgalvotai. Filme daug dėmesio skiriama žmonėms, kurie prarado savo vaiką ar tėvus, ir tyrinėjant, ką reikštų juos vėl išvysti. Tai – pasakojimas apie gedulą ir netektį. Darbas prie šio projekto man buvo tikra dovana.
Ar jūsų darbas reikalauja išsamių anatomijos, medicinos ar panašių sričių žinių?
Siekiant tikslumo ir realizmo, daug laiko skiriu tyrimui ir analizei. Pavyzdžiui, filme „Handling the Undead“ buvo personažas, kuris nuskendo, o grimas buvo paremtas tikromis skenduolio nuotraukomis. Neslėpsiu, kad tai mane paveikė, o sukurtas vaizdas buvo stiprus, netikėtas, kiek nemalonus.
Manau, kad tokį filme vaizduojamą realizmą reikia priimti su pagarba ir rimtumu. Kai stengiesi efektus kurti kuo tikroviškiau, jie palieka stipresnį emocinį įspūdį. Tas pats galioja ir kalbant apie kraują. Jei esate matę, kaip kas nors susižeidžia galvą važiuodamas dviračiu, žinote, kad kraujas yra ryškiai raudonas, panašus į dažus, o jo būna daug. Ekrane efektas nebūtinai turi būti visiškai tikslus, bet privalo atrodyti autentiškai, kad perteiktų patirtos traumos rimtumą.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate?
Viena sudėtingiausių dalykų yra tai, kad šiandien filmų vaizdinė kokybė yra nepaprastai aukšta, todėl pastebima kiekviena detalė. Dirbant su žmogumi reikia atsižvelgti į daugybę veiksnių. Pamenu aktorę, kuriai teko pritaikyti labai sudėtingą makiažą. Ji užmigo grimo kėdėje ir aš norėjau leisti jai pailsėti. Visgi veido raumenys miego metu buvo atsipalaidavę, todėl kai ji atsibudo pamatėme, kad galutinis efektas buvo visai ne toks, koks turėjo būti. Prisiimu visą atsakomybę už padarytą klaidą – noriu tik parodyti, kokia sudėtinga gali būti ši sritis.
Lengviau sukurti du sustingusius lavonus, sėdinčius lėktuve – gali kontroliuoti, kaip jie atrodo iš bet kurio kampo. Tai daug lengviau nei dirbti su gyvu žmogumi, kuris juda ir keičiasi.
Kaip jūsų darbą ir grimo sritį veikia tobulėjančios technologijos, skaitmeniniai efektai?
Man jau beveik 60 metų, galbūt, jei būčiau jaunesnis, labiau nerimaučiau dėl dirbtinio intelekto ar skaitmeninių efektų. Bet kol į pokyčius žvelgiu teigiamai. Jei reikia nufilmuoti labai sudėtingą sceną – pavyzdžiui, peilio ašmenų įsiskverbimą į kaklą – geležtę, efektų pagalba, galima pridėti vėlesnėje stadijoje. Jei kažką padariau netobulai, postprodukcijoje galima pakoreguoti ir spalvas ar kitas detales. Man labai patinka fizinių ir skaitmeninių efektų derinys – manau, kad taip jaučiasi dauguma šioje srityje dirbančių žmonių.
Visgi rankų darbas yra kitoks – aktoriai dažnai mėgsta dėvėti makiažą ar protezus, nes gali juos jausti, reaguoti į savo ir kolegų išvaizdą, o ne viską pamatyti jau nufilmavus, postprodukcijoje. Kas žino, kaip bus po dešimties metų – galbūt dirbtinis intelektas pasiūlys vertingesnių įrankių. Šiuo metu tikiu, kad fiziniai efektai vis dar suteikia kažką unikalaus, ko skaitmeninis efektas pilnai pakeisti negali.
– Kai, per visus šiuos metus, keitėsi jūsų požiūris į šį darbą?
Kai ilgai užsiimi viena profesija, lengva visiškai su ja susitapatinti. Laikui bėgant išmokau atskirti savo asmenybę nuo darbo. Taip, noriu būti puikus grimo meistras, tačiau nenoriu, kad tai apibrėžtų visą mane.
Kine visuomet stengiuosi rasti balansą. Filmavimo aikštelėje ne visada viskas vyksta pagal planą, todėl stengiuosi tobulėti, prisitaikyti prie pokyčių ir priimti tai, ko negaliu kontroliuoti. Kartais kažkas nepavyksta – nesvarbu, ar tai mano kaltė, ar ne – išmokau su tuo taikytis. Darau viską, ką leidžia turimos galimybės, bet rezultatas niekada nėra kontroliuojamas šimtu procentų.
