Lapkričio 7 dieną Lietuvoje prasideda Europos kino festivalis „Scanorama“. Jo įkūrėja Gražina Arlickaitė atvira – festivalio komanda gerbia savo žiūrovus, todėl jiems nepataikauja – jau ne vienerius metus atsisako komercinių filmų ir siekia pristatyti išties kokybišką Europos kiną. „Belieka, kad mumis pasitikėtų – bus daug pavardžių, kurios žiūrovams nieko nesako, nes tai debiutiniai režisieriai. Tačiau ne veltui norime šiuos filmus jums parodyti“, – pasakoja G. Arlickaitė. Apie programos vertybes, „Scanoramos“ žiūrovus ir tai, kur slypi festivalio sėkmė, įkūrėja pasakoja Vilniaus kino biurui.
– Kokia šiandien yra pagrindinė „Scanoramos“ misija ir vertybės? Kas jums, komandai, kuriančiai festivalį, yra svarbiausia?
– Vertybių išgryninimas ir struktūros formavimas buvo labai aiškūs nuo pat festivalio įkūrimo pradžios. Žinoma, jie buvo koreguojami, gludinami tam, kad funkcionuotų gerai, kad atlieptų festivalio užduotis. Mums svarbu, kad filmai atspindėtų Europos kino įvairovę, išryškintų pagrindines praeities ir dabarties kino figūras. Gerbiame savo žiūrovus, todėl niekada jiems nepataikavome ir nerodėme filmų, kuriuos įprasta matyti komercinių filmų repertuare. Visuomet kreipėme žvilgsnį į tai, kas vyksta Europos kine ir tai, kaip mūsų kinas atsispindi bendrame kontekste. Anksčiau buvome orientuoti tik į Šiaurės šalis, o šiuo metu esame Europos šalių kino forumas, tad išplėtėme savo geografiją.
Mūsų misija – edukacinė. „Scanorama“ gimė ne tik kaip festivalis, kuris rodo kiną, bet ir kalba apie kiną, paraleliai vyksta ir industrijai skirtas renginys.
– „Scanorama“ vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Tikiu, kad per šį laikotarpį keitėsi ne tik visuomenė, jai svarbūs dalykai, bet ir pats festivalis. Kaip „Scanorama“ prisitaiko prie naujų iššūkių, temų, aktualijų?
– Festivaliai keičiasi, juk keičiasi ir pats kinas, žmonių ir kūrėjų požiūriai. Visgi problemos lieka tos pačios – prodiuseriai ieško biudžeto tam, kad galėtų realizuoti projektą, rasti transliuotoją, o režisieriai turi pasiūlyti idėjas. Su tuo susiduria visi – tiek kuriantys gerus, tiek prastus filmus, autorinį ar komercinį kiną.
Manau, kad kinas yra veidrodis, nori ar nenori, jis atspindi tai, kas vyksta gyvenime. Tačiau kinas nėra žinių tarnyba, kuri transliuoja tik tai, kas vyksta aplink. Vertybinis klausimas, ko tu ieškai juostoje – ar tai filmo aktualumas, ar jo gylis? Yra puikių filmų, kalbančių apie šiandien svarbius klausimus ir puikių filmų, atliepiančių kitus vertybinius aspektus.
Nuolat rengiame apklausas, stebime, ką žmonės rašo, komentuoja apie mūsų kuriamą programą, atsižvelgiame į tai, ko žiūrovams trūksta. Juk kinas kuriamas tam, kad jį pamatytų, jis negali gulėti stalčiuje.
– Kokie, jūsų nuomone, yra „Scanoramos“ žiūrovai? Juk festivalis spėjo suburti ištikimų gerbėjų ratą.
– Per tiek metų įsiminėme net festivalyje besilankančių žmonių veidus. Aš manau, kad didžioji festivalio žiūrovų dalis yra dvasiškai brandūs žmonės, kurie kiną supranta ne tik kaip pramogą, bet jame ieško atsakymų į klausimus, kurie iškyla gyvenime. „Scanorama“ labai norėtų turtinti auditoriją jaunais žmonėmis, kurie su šiais klausimais ilgainiui taip pat susidurs. Norime, kad festivalį atrastų žiūrovai, gimę kartu su „Scanoramos“ pradžia.
– Kada festivalį galite laikyti sėkmingu? Visi skaičiuoja žiūrovus, parduotus bilietus, bet tikiu, kad festivalio sėkmė slypi ir kituose dalykuose.
– Žiūrovų skaičius yra svarbus, bet tai – tik vienas kriterijus. Daug puikių filmų, kuriuos prisimename ilgiau nei 10 metų, nebuvo populiarūs tuo metu, kai buvo sukurti. Tad festivalio vertė atsiskleidžia, kai programa sudėliota ir matai, ar pavyko įgyvendinti pagrindinius tikslus, ar į konkursus atkeliavo įdomiausios jauno kino figūros. Svarbu žinoti, kad padarei viską, jog festivalis būtų toks, koks norėjai. Ar žiūrovai mus išgirsta? Tikriausiai tai yra jau komunikacijos klausimas.
– Kuo šių metų festivalyje labiausiai džiaugiatės? Ko linkite savo žiūrovams?
– Festivalis yra gyvas organizmas, kurį pajausti gali tik jį pergyvenęs. Aš negaliu pasakyti, kaip viskas bus, kaip atrodys festivalis, nes žmogus jį patirti turi pats. Jeigu pavyksta realizuoti tai, ką sumanei, tada gali pasakyti – esu ramus, padariau viską.
Pirmiausia labai norėčiau žadinti mūsų žiūrovų smalsumą, paskatinti sužinoti tai, ko dar nežinai. Norime, kad mumis žmonės pasitikėtų – bus daug pavardžių, kurios žiūrovams nieko nesako, nes tai debiutiniai režisieriai. Tačiau ne veltui norime šiuos filmus jums parodyti, o jų režisierius kviečiame pasikalbėti su auditorija.
Linkiu nebijoti pamatyti net ir tai, kas išgąsdins ar supykdys. Supykite ant filmo, nes tai natūralus jausmas. Nestatykite sienų, domėkitės filmais, džiaukitės galimybe atrasti ir sužinoti, nes būtent tai ir dovanoja festivaliai.
– Dėkoju už pokalbį.
