1997 m. pasirodė Leonardo Gutausko romano motyvais paremtas režisieriaus A. Puipos filmas „Vilko dantų karoliai“. Paveiksliškumas ir vizualinė raiška, tiems laikams nebūdingas motinos paveikslas bei ryškėjantis A. Puipos meninio braižo savitumas lėmė, kad filmas visam laikui įsirašė į Lietuvos kino istorijos puslapius, o Šiaurės šalių festivalyje Ruane pelnė pagrindinį prizą.
Kaip šiandien filmavimo patirtį, sudėtingas scenas ir režisūrinius sprendimus prisimena režisierius bei pagrindinį moters vaidmenį atlikusi aktorė Monika Bičiūnaitė – Vilniaus kino biuro reportažų cikle „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“.
„1997-ieji – vieni gražiausių mano metų, kai buvo sukurti filmai „Procesas“, „Žaibo nušviesti“. Jau keliavau magiško realizmo keliu, o „Vilko dantų karoliai“ tuos ieškojimus sustiprino“, – prisimena režisierius A. Puipa.
A. Puipos filmuose dažnas sapniškumas, prisiminimų, fantazijos ir realybės susipynimas. Ne išimtis ir filmas „Vilko dantų karoliai“, kuriame vaizduojama dailininko Simo Tado vaikystė ir dabartis. Kelių dešimtmečių istorinis kontekstas juostoje atskleidžia visuomeninio gyvenimo pokyčius ir veikėjų asmenines dramas.
„Visada jautrūs rašytojų kūriniai, kurie liečia vaikystę. Kinematografui tai didžiulė dovana, o L. Gutauskas buvo ir dailininkas, tad viskas aprašyta labai vizualiai. Kaip suvaldyti jo pasaulį, ką išsirinkti, kokius epizodus iš tos mozaikos pasiimti? Tai buvo sudėtingas kelias – vienas dramaturgiškai ir struktūriškai sudėtingiausių mano filmų“, – prisiminimais dalijasi A. Puipa.
Itin ryškus šiame filme motinos, kurią suvaidino aktorė Monika Bičiūnaitė, vaidmuo. Anot režisieriaus, šis personažas buvo didelis siurprizas, nes vizualiai aktorė buvo labai panaši į paties L. Gutausko motiną. Tiesa, dėl personažo teko ilgai ginčytis su rašytoju.
„Kai perskaičiau romaną, pagalvojau, kokia autoriaus drąsa – juk motinos paveikslas dažnai būna kažkas ikoniško, o pas jį – gana negailestingai, skausmingai aprašyta. Pagalvojau – koks vaidmuo aktoriui, koks netikėtas personažas lietuviško kino dramaturgijoje“, – pastebi režisierius.
„A. Puipos fantasmagorijos, jo interpretacija, humoro jausmas man buvo labai artimas. Aš girdėjau, ką jis sako tarp eilučių – gal ne viską supratau, nes dar turėjau mažai patirties kine, o ir gyvenime buvau jauna. Ačiū Dievui, kad jau pati buvau motina. Motinos vaidmuo turėjo tam tikrą paslaptį. Ji nebuvo visų išsvajota motina, apie ją sklandė visokie gandai. Supratome, kad turime vaidmenį išlaviruoti, kalbėti apie istoriją ir neperžengti tam tikros ribos. Tai buvo labai įdomus iššūkis, ta „razinka“, už kurios kabinomės“, – prisimena M. Bičiūnaitė.
Anot jos, filme buvo ne tik nemažai sudėtingų scenų, bet ir tokių, kurios pavyko iš pirmo dublio.
„Įsimintina scena, kai parsivežu savo sūnų Tadą iš senelių į miestą. Jis grįžta namo, beldžiasi, o aš jo neįsileidžiu, nes žaidžiu kortomis su karininku ir rūkau. Labai paprasta scena – man reikia tik pasukti galvą, mesti kortą ir išpūsti dūmą. Tačiau užstrigome – tai netiko šviesa, tai mano plaukai užkrisdavo, tai ne taip išpūsdavau dūmą. Per šitą sceną surūkiau visą „Belomorkanal“ cigarečių pakelį“, – juokiasi M. Bičiūnaitė.
Visgi pagrindinė scena – vienu kadru nufilmuotas finalas – pribloškė tiek pačius kūrėjus, tiek žiūrovus. Pagrindinių veikėjų šokis tango ritmu tapo įsimintina akimirka, o buvo nufilmuotas netikėtai, iš pirmo karto.
„Pilna žmonių, arklių, kaskadininkų, ugnies, šurmulio. Atvažiavome filmuoti tik šitą sceną ir buvome perspėti, kad užtruksime ilgai. Išgirstame muziką, tango, ir pasileidžiame. Žinome, kad dublių bus daug, todėl leidome sau improvizuoti, „durniuoti“, pasileisti. Prašokome šį tango ir po kelių minučių girdime: „Ačiū!“, – pasakoja M. Bičiūnaitė.
Filmas „Vilko dantų karoliai“ buvo puikiai įvertintas užsienyje – pelnė ir Šiaurės šalių festivalio Ruane pagrindinį prizą.
„Lietuvoje jis nebuvo įvertintas taip labai, kaip Skandinavijos šalyse. Gal jis gimė ne tuo metu? O Šiaurės šalių kino festivalyje Ruane gavome pagrindinį prizą už geriausiai nufilmuotą filmą. Žavėjosi operatoriaus Viktoro Radzevičiaus darbu, vis klausinėjo, ar tikrai biudžetas tokiam filmui buvo toks nedidelis“, – pastebi M. Bičiūnaitė.
Anot jos, šiandien šis filmas įgauna naują kvėpavimą.
„Rekomenduočiau šį filmą iš naujo pasižiūrėti kino kritikams ir visiems skubantiems bei mėgstantiems greitą kiną – jis kelia begales temų, priverčia pabūti fantastiškuose Viktoro Radzevičiaus ir kino dailininko Augio Kepežinsko ekrane nutapytuose paveiksluose. Manau, kad šis filmas turi nepaprastą vertę ir kitoniškumą.“
