Jau netrukus Lietuvos kino ekranus pasieks režisieriaus Manto Verbiejaus filmas „Smėlis tavo plaukuose“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko aktoriai Jūratė Onaitytė ir Liubomiras Laucevičius. „Smėlis tavo plaukuose“ – istorija apie vyresnio amžiaus žmones, pasiryžusius priimti pokyčius ir išsilaisvinti iš vienatvės. Apie filmavimo patirtis, aktoriui svarbius momentus ir netrukus pasirodysiantį filmą Vilniaus kino biurui pasakoja aktorius Liubomiras Laucevičius.
– Liubomirai, kuo jus patraukė filmo „Smėlis tavo plaukuose“ scenarijus? Kas buvo ta kibirkštis, dėl kurios pasiryžote vaidinti Kipro vaidmenį?
Prisimenu, kad į Kauną pasikalbėti atvyko filmo režisierius Mantas Verbiejus – kartu vaikščiojome po Laisvės alėją, vėliau gavau ir filmo scenarijų. Man pasirodė įdomi pati istorija, kurioje garbingo amžiaus moteris pasiryžta iš esmės keisti savo gyvenimą, nežinodama, kur ir pas ką važiuoja. Sudomino ir kinui neįprasta amžiaus grupė. O Kipras – ne tik dailininkas, kuris viską mato kitaip, bet ir ligotas žmogus. Buvo įdomu kurti tokį personažą.
– Ar su Kipru turite daug bendro? Kas buvo sudėtingiausia kuriant šį personažą?
Tokio vaidmens savo gyvenime dar nebuvau turėjęs. Kipras – mylintis žmogus, kuris dėl užeinančių, sunkiai suvaldomų priepuolių negali savimi pasirūpinti pats. Tad šįkart teko atsižvelgti ir į ligos niuansus. Kiekvienam vaidmeniui daug duoda amžius – kuo didesnį vaidmenų bagažą turi, kuo labiau esi išprusęs ir patyręs, tuo darosi sunkiau, nes matai daugiau dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį.
– Kaip vyko bendradarbiavimas su režisieriumi ir kūrybine komanda? Ar buvo momentų, kurie padėjo kitaip pažvelgti į kūrybinį procesą?
Kūrybinė grupė buvo labai susikaupusi ir rami, aiškiai žinanti, ką daro. Svarbiausia ir yra susiklausymas, kai tiek kūrybinis, tiek techninis personalas vieni kitus jaučia. Su filmo partnere Jūrate Onaityte dažnai vaidiname spektakliuose, tad ir čia pavyko nesunkiai rasti bendrą kalbą. Be to, pasitaikė ir puikus oras – labai šilta 2024-ųjų vasara.
– Kuo vaidyba kine skiriasi nuo teatro?
Kine viskas vyksta ne iš eilės, ne pagal scenarijaus eigą. Kartais filmuoti pradedame nuo filmo pabaigos, todėl nežinai, koks bus santykis su kitais personažais, kaip vystysis istorija. O kur dar ilgi nefilmavimo tarpai – pavyzdžiui, kai reikia laukti pavasario ar žiemos. Teatre viskas kitaip – atsidaro užuolaida ir veiksmas vyksta nuosekliai.
– Ar dažnai lankotės kine, kokius filmus mėgstate?
Prisipažinsiu, kad pastaruoju metu į kino teatrą einu retai. Nesu didelis veiksmo filmų mėgėjas – žiūrėdamas tokius filmus ne visada galiu suprasti personažų vidinį gyvenimą, jų reakcijas į tam tikrus įvykius. Pasiilgstu gilesnio požiūrio. Mėgstu gerai išrašytus vaidmenis, o tai dažniau pasitaiko ekranizuojant literatūros kūrinius. Originalūs scenarijai retai būna stiprūs, todėl džiaugiuosi, kad „Smėlis tavo plaukuose“ yra maloni išimtis.
Vis dėlto jauni Lietuvos režisieriai dažnai patirties semiasi iš užsienio – kartais jaučiu, kad pradedama mėgdžioti tarptautinę praktiką. Reikėtų paieškoti savo rakurso, savų idėjų, atrasti save.
– Kokį jausmą ar mintis norėtumėte, kad žiūrovai iš šio filmo išsineštų?
Filmą mačiau tik kartą – būtinai jį žiūrėsiu dar sykį. Pirmą kartą labiau stebėjau, kas sumontuota, kokios scenos sukeistos, kas išliko, o kas ne, kaip atrodo kiti personažai ir aš pats, ar mūsų santykis ekrane atrodo teisingas.
Man šis filmas pilnas optimizmo ir tikėjimo, kad žmonės ir vyresniame amžiuje gali pamilti vienas kitą, bendrauti, įstengti neužsidaryti savyje, nepasiduoti. Save galime keisti visuomet – net ir vyresniame amžiuje.
– Ko linkėtumėte, ką patartumėte jauniems aktoriams, dar tik žengiantiems į filmavimo aikštelę?
Jauniems aktoriams visuomet sunku, nes daug dalykų nuo jų nepriklauso. Dažnai vertinama išvaizda, temperamentas, tipažas – kartais tiesiog turi „tikti“ vaidmeniui. Vieniems pavyksta iš karto, kitiems reikia subręsti, išlaukti savo momento. Vis dėlto, jei žmogus nori pasiekti rezultatą, reikia daug dirbti – gilintis ne tik į vaidmenį, bet ir domėtis literatūra, daile, muzika, kurios formuoja gilesnį požiūrį ir personažo matymą. Tik tuomet galima atrasti savybes, kurios yra asmeniškos, savitos ir kurių negali perteikti niekas kitas.
– Po tiek metų teatre ir kine – ką jums davė pasirinkta profesija?
Aš pasirinkau aktoriaus kelią, kiti tapo mokytojais, gydytojais, inžinieriais – yra labai daug puikių, vilties ir šviesos suteikiančių profesijų. Nuo mažumės norėjau tapti aktoriumi ir man tai pavyko, todėl natūralu, kad šią profesiją laikau prasminga. Jei sergi tuo, ką darai, stengiesi užduotis atlikti gerai, sieki savo tikslų – tokia veikla visada turi prasmę. O kaip pasiseks, negali žinoti, nes daug kas gyvenime priklauso nuo aplinkybių.
