Vilniaus kino biuras pristato reportažų ciklą „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“. Per pokalbius su režisieriais, aktoriais ir amžininkais atsiskleidžia ne tik praeities įvykiai, bet ir vidinė industrijos branda – kiek pasistūmėjome per 35 nepriklausomybės metus, kokie filmai tapo lūžiu, o kokie – tiltu į pasaulį. Svarbiausi apdovanojimai, pirmieji tarptautiniai projektai Lietuvoje, drąsios temos, istorijos vingiai ir ryžtas prabilti kitokia kino kalba – tai pasakojimas apie kiną, kuris augo kartu su Lietuva.
Režisieriaus Igno Miškinio filmas „Pietinia kronikas“, sukurtas pagal Rimanto Kmitos to paties pavadinimo romaną, tapo vienu ryškiausių pastarųjų metų Lietuvos kino įvykių. 90-ųjų Šiauliuose vykstanti istorija apie jaunystę, pirmąją meilę, draugystę ir savo vietos pasaulyje paieškas į kino teatrus pritraukė 412 tūkstančių žiūrovų. Filmas sulaukė ne tik didžiulio publikos susidomėjimo, bet ir kino profesionalų pripažinimo – buvo apdovanotas tiek žiūroviškiausio, tiek geriausio filmo kategorijose.
Kaip prisimena filmo režisierius Ignas Miškinis, tokio masto sėkmė nustebino net pačius kūrėjus. Nors buvo tikimasi, kad istorija pirmiausia sudomins 90-uosius išgyvenusią kartą, filmas netikėtai stipriai atliepė ir jaunąją auditoriją. Pasak prodiuserio Luko Trimonio, būtent gebėjimas sudominti skirtingo amžiaus žiūrovus tapo viena svarbiausių filmo sėkmės priežasčių. Kai kurie jaunuoliai į kino teatrus sugrįžo net po kelis kartus.
Filmo istorija prasidėjo gerokai anksčiau nei jo pasirodymas kino teatruose. Scenarijaus autorė Eglė Vertelytė prisimena, kad 2017 metais rašytojas Rimantas Kmita pasiūlė jai perskaityti savo romaną. Abu kūrėjai užaugo Šiauliuose, panašiu laikotarpiu, todėl knygoje aprašytas pasaulis scenaristei buvo itin artimas. Pirmoji scenarijaus versija gimė netrukus, tačiau galutinė filmo forma išryškėjo tik po ilgo kūrybinio proceso. Prie scenarijaus prisijungus Ignui Miškiniui, istorija buvo nuosekliai plėtojama, ieškant būdų, kaip literatūrinį pasakojimą paversti gyvu kino kūriniu.
Pasak Eglės Vertelytės, pagrindinė istorijos mintis buvo aiški nuo pat pradžių – tai pasakojimas apie vaikiną, kuris, įsimylėjęs merginą, pamažu pradeda keistis. Iš pirmo žvilgsnio paprasta meilės istorija filme tampa kur kas platesniu pasakojimu apie brendimą, socialinius skirtumus ir galimybę pasirinkti kitokį gyvenimo kelią.
Režisieriui Ignui Miškiniui buvo svarbu ne tik atkurti 90-ųjų atmosferą, bet ir pažvelgti į tuo laikotarpiu gyvenusius jaunus žmones. Nors nepriklausomybės pradžios Lietuva buvo chaotiška, neretai brutali ir kupina neapibrėžtumo, filmo kūrėjai sąmoningai nesiekė šių aplinkybių paversti pagrindine istorijos tema. Daug svarbiau buvo parodyti jaunuolį, stovintį ant suaugusiųjų gyvenimo slenksčio ir bandantį suprasti, kas jis yra iš tikrųjų.
Filmo prodiuseris Lukas Trimonis pabrėžia, kad viena svarbiausių „Pietinia kronikų“ temų – jauno žmogaus bandymas ištrūkti iš jam aplinkos primesto vaidmens. Nesvarbu, kokiame rajone ar kokiomis aplinkybėmis žmogus užauga, jis turi galimybę keistis ir pats pasirinkti savo kelią. Būtent ši universali mintis leidžia 90-ųjų Šiauliuose vykstančiai istorijai išlikti aktualiai ir šiandien.
Svarbią vietą filme užima ir draugystė. Pasak Eglės Vertelytės, plėtojant scenarijų vis ryškesnis tapo Rimanto ir Mindės santykis – dviejų jaunų vaikinų draugystė, kurioje kalbama apie daugybę dalykų, tačiau dažnai nutylima tai, kas iš tiesų svarbiausia. Šis santykis suteikė filmui papildomo jautrumo ir leido atskleisti veikėjų vidinį pasaulį, slypintį po išoriniu kietumu.
Ne mažiau dėmesio kūrėjai skyrė ir filmo vizualiniam pasauliui. Ignas Miškinis pasakoja, kad atkurti 90-uosius buvo netikėtai sudėtinga. Kitaip nei vaizduojant tolimus istorinius laikotarpius, šiuos metus daugelis žiūrovų puikiai prisimena, todėl net menkiausia detalė galėjo pasirodyti netikra. Režisierius pastebėjo, kad pernelyg akcentuojami autentiški to laikotarpio daiktai kartais sukurdavo priešingą efektą – vaizdas imdavo atrodyti dirbtinis.
Todėl buvo pasirinktas kitoks kelias. Užuot nuolat priminus žiūrovui, kuriame dešimtmetyje vyksta veiksmas, siekta sukurti įspūdį, tarsi pati istorija būtų nufilmuota tuo laikotarpiu. Tam pasitelktos 90-ųjų filmavimo estetiką primenančios priemonės, VHS kamerų vaizdai ir archyvinė medžiaga.
Rašytojas Rimantas Kmita prisimena, kad pirmą kartą dideliame ekrane išvydęs Šiaulių Pietinio rajono daugiabučius ir kiemus pajuto stiprų emocinį sukrėtimą. Vietos, kuriose prabėgo jo jaunystė ir kurios ilgą laiką buvo tik asmeninių prisiminimų dalis, staiga tapo kino istorijos dalimi. Pasak rašytojo, tai leido į savo patirtį pažvelgti iš naujos perspektyvos.
Vis dėlto filmo kūrėjai nesiekė 90-ųjų paversti vien gražiu nostalgijos objektu. Eglė Vertelytė pabrėžia, kad nors jaunystės ir laisvės ilgesys yra natūralus, būtų nesąžininga pamiršti, koks sudėtingas iš tiesų buvo tas laikotarpis. Todėl filme šalia humoro, meilės ir draugystės išlieka ir socialinė tikrovė, kurioje augo jo veikėjai.
„Pietinia kronikas“ tapo reikšmingu Lietuvos kino įvykiu ne vien dėl įspūdingų žiūrovų skaičių. Filmas parodė, kad labai konkrečioje vietoje ir laikotarpyje vykstanti istorija gali kalbėti universaliomis temomis ir pasiekti itin plačią auditoriją. Kaip pastebi Rimantas Kmita, kadaise chaotiška ir iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskyrusi kasdienybė, tapusi literatūros ir kino kūriniu, įgauna naują prasmę. Tai primena, kad net ir paprastų žmonių gyvenimai bei jų patirtys yra verti pasakojimo.
Galiausiai „Pietinia kronikas“ kalba ne tik apie Šiaulius ar 90-uosius, bet ir apie žmogaus santykį su savo aplinka. Pasak Igno Miškinio, norint atrasti savo kelią nebūtinai reikia išvykti ar ieškoti geresnės vietos kitur. Kartais svarbiausia yra suprasti ir priimti pasaulį, iš kurio atėjai. Būtent ši mintis „Pietinia kronikas“ paverčia ne vien pasakojimu apie praeitį, bet ir istorija apie savęs atradimą, artima skirtingoms Lietuvos žiūrovų kartoms.
