Vilniaus kino biuras pristato reportažų ciklą „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“. Per pokalbius su režisieriais, aktoriais ir amžininkais atsiskleidžia ne tik praeities įvykiai, bet ir vidinė industrijos branda – kiek pasistūmėjome per 35 nepriklausomybės metus, kokie filmai tapo lūžiu, o kokie – tiltu į pasaulį. Svarbiausi apdovanojimai, pirmieji tarptautiniai projektai Lietuvoje, drąsios temos, istorijos vingiai ir ryžtas prabilti kitokia kino kalba – tai pasakojimas apie kiną, kuris augo kartu su Lietuva.
2005 m. režisieriaus Arūno Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ tapo vienu jautriausių ir svarbiausių Lietuvos dokumentikos kūrinių. Filmas gimė iš asmeninės patirties – režisieriaus dukros ligos – tačiau peržengė individualios istorijos ribas ir tapo universaliu pasakojimu apie gyvenimą, trapumą ir viltį.
Apie filmo kūrimo procesą, jo pradžią ir sudėtingus pasirinkimus pasakoja pats filmo režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis bei šio filmo režisieriaus asistentė Giedrė Beinoriūtė. Pasak jų, pradžioje svarbiausia buvo ne filmavimas, o buvimas – laiko leidimas su vaikais ir jų šeimomis, bandymas tapti aplinkos dalimi. Tik užsimezgus tikram pasitikėjimui atsirado galimybė kurti filmą.
„Jeigu mes neatrasim ten vietos, mes nedarysim filmo“, – prisimena A. Matelis. Lūžis įvyko tuomet, kai filmavimo komanda buvo priimta ne kaip stebėtojai, o kaip reikalingi žmonės – tie, kuriais galima pasitikėti kasdienybėje.
Filmo kūrimo metu ypatingas dėmesys skirtas etikai. Kūrėjai sąmoningai brėžė ribą tarp to, ką galima rodyti, ir to, kas turi likti už kadro. Kaip pasakoja G. Beinoriūtė, kartais svarbiausias sprendimas būdavo ne filmuoti, o nusukti kamerą. Tokie pasirinkimai tapo esmine filmo kalbos dalimi.
Nors filmas kalba apie sunkias patirtis, jo centre – ne liga, o gyvybė. Kamera fiksuoja kasdienes akimirkas: vaikų pokalbius, žaidimus, tylos pauzes, kurios įgauna ypatingą reikšmę. Pasak A. Matelio, dokumentikoje svarbiausia išlikti atviram gyvenimui – leisti jam diktuoti istoriją, net jei ji nutolsta nuo pirminio sumanymo.
Filmas taip pat turėjo apčiuopiamą poveikį visuomenei. Iki tol vaikų onkologinės ligos dažnai buvo lydimos baimės ir stigmos, tačiau „Prieš parskrendant į Žemę“ padėjo keisti požiūrį, skatino empatiją ir supratimą. Režisierius pabrėžia, kad didžiausias filmo pasiekimas – ne apdovanojimai, o realūs pokyčiai žmonių mąstyme ir jautrumas kitam.
Tai filmas apie ribines patirtis, kurios, paradoksaliai, leidžia dar stipriau pajusti gyvenimą. Apie buvimą šalia, kai tai svarbiausia. Ir apie kiną, kuris ne tik fiksuoja realybę, bet ir ją keičia.
Filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ sulaukė plataus tarptautinio pripažinimo ir buvo įvertintas svarbiausiuose dokumentinio kino festivaliuose. 2005 m. Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje (IDFA) režisieriui Arūnui Mateliui skirtas „Sidabrinio vilko“ apdovanojimas, tais pačiais metais Leipcigo DOK festivalyje filmas pelnė „Auksinį balandį“. 2006 m. jis buvo apdovanotas „Spirit“ prizu Bruklino tarptautiniame kino festivalyje, gavo specialų paminėjimą „Silverdocs“ dokumentinių filmų festivalyje bei „Didįjį antspaudą“ Zagrebo dokumentinių filmų festivalyje. 2007 m. Arūnas Matelis pelnė prestižinį Amerikos režisierių gildijos (DGA) apdovanojimą už išskirtinius pasiekimus dokumentiniame kine, o filmas taip pat buvo nominuotas Europos kino apdovanojimuose.
