Manvydas Klumbys – nardymo instruktorius, prodiuseris ir „Cinedive“, pirmosios Lietuvoje po vandeniu ir virš vandens kino filmavimo paslaugas teikiančios įmonės, įkūrėjas. Jo vadovaujami filmavimai vyksta ypatingomis sąlygomis: teko nerti į iki 40 metrų gylį, nufilmuoti ne vieną skendimo sceną, o aktoriams padėti įgyvendinti sudėtingas ir drąsos reikalaujančias užduotis. Apie specialią įrangą, kelias dienas trunkančius parengiamuosius mokymus ir ambicingus ateities planus M. Klumbys pasakoja Vilniaus kino biurui.
– Pradėkime nuo pradžių. Kaip profesionaliam narui kilo idėja į šią veiklą įtraukti ir kiną?
– Nardau jau 14 metų, nuo tada, kai buvau dvylikos. Sulaukęs pilnametystės tapau naru profesionalu, panašiu metu pradėjau ir fotografuoti, lankiau teatrą, susidomėjau kinu. 2020 metais įstojau į LMTA, prodiusavimo specializaciją. Pirmaisiais studijų metais jaučiau, kad šis vaidmuo man neprilipo, galvojau, ką norėčiau veikti kino industrijoje. Mintyse susirišo dvi man patinkančios industrijos – kinas ir nardymas. Lietuvoje dar nebuvo suvokimo, kas yra filmavimas po vandeniu, taip pat mačiau su kokiais sunkumais susiduria prodiuseriai kai reikia planuoti filmavimą po vandeniu, todėl pradėjau vystyti šią idėją, nes jau buvau susipažinęs tiek su kinu, tiek turėjau didžiulę patirtį po vandeniu. Buvau dirbęs su operatoriumi Jokūbu Miškiniu, jam ir Vyteniui Kriščiūnui pasiūliau prisijungti prie „Cinedive“. Pirmiems projektams įkalbinau kursiokus, muzikos atlikėjus, tad pažintys LMTA davė puikų startą.
– Kur įprastai vyksta filmavimai po vandeniu? Kalbame apie gamtos telkinius ar baseinus?
– Pradėjome filmuoti baseinuose, o tam reikėjo bent jau trijų metrų gylio baseino. Kadangi Vilniuje dar nebuvo pabaigtas statyti Lazdynų baseinas, atradome Kaune esantį Vilijos baseiną, vėliau – Elektrėnų. Čia filmavome pirmuosius muzikinius klipus ir trumpametražį filmą. Visgi vieną projektą esame filmavę ir Galvės ežere – kadangi čia daug nardau, daugybė lokacijų man jau pažįstamos. Susitikome su kūrybine komanda, aš nerdavau po vandeniu, filmuodavau ir fotografuodavau, tam tikrą ežero vietą parodydavau režisieriui – taip atsirinkome tinkamas lokacijas. Teko filmuoti ir Baltijos jūroje, 40 metrų gylyje, taip pat „Vichy Aqua“ parke. Žiemą planuojame išbandyti ir filmavimą po ledu su kino kamera.
– Kas, filmuojant po vandeniu, svarbiausia? Į ką privalu atkreipti dėmesį, kaip pasiruošti?
– Svarbiausia šioje veikloje – saugumas, visa kita eina vėliau. Dirbame, kad saugumą užtikrintume ne tik profesionalios įrangos, bet ir gelbėtojų – saugumo narų – pagalba. Daug kas taip pat nepagalvoja apie hipotermiją ir tai, kad vandenyje šilumą atiduodame 20 kartų greičiau nei sausumoje. Tad besifilmuojantys aktoriai greitai sušals ir filmuoti itin ilgą laiką neišeis. Visuomet ieškome sprendimų – gelbėja hidro ir sauso tipo kostiumai, kubilas sušilimui ir kt.
Dažniausiai didesniuose filmavimuose dalyvauja nardymo koordinatorius, atsakingas už aktorių ir komandos vandenyje saugumą, taip pat povandeninės kameros operatorius, kino kameros dėklo technikas, paruošiantis techninius dalykus. Jei filmuojasi daugiau aktorių, prisideda ir daugiau saugumo narų, pagal UK HSE standartus kiekvienas aktorius vandenyje privalo turėti atskirą saugumo narą.
– Ar patys aktoriai nejaučia baimės filmuodamiesi po vandeniu? Kokių reakcijų, emocijų sulaukiate dirbdami sudėtingose scenose?
– Net keletą scenų vandenyje neseniai filmavome Kazachstane. Pagal kūrėjų sumanymą, filmuotis turėjo 9 metų mergaitė, anksčiau sakiusi, kad nardo, šokinėja į vandenį. Pasirodo, kad ji beveik nemoka plaukti. Todėl dar kastingo metu svarbu atkreipti dėmesį į povandeninio filmavimo galimybes, nusimatyti, kas galėtų atlikti tam tikrą vaidmenį.
Viskas priklauso nuo situacijos – jei aktorius renkamas būtent konkrečiam kadrui po vandeniu, kastingo profesionalai turėtų pasirinkti žmogų, gerai besijaučiantį vandenyje. Visgi jei aktorius vaidina viso filmo metu, su baimėmis, nerimu susiduriame kone visuomet. Tuomet bendraujame su režisieriumi, operatoriumi, išklausome jų idėją, susiplanuojame treniruotę su aktoriais dar iki filmavimo. Jos metu išdėstoma laisvojo nardymo teorija, kaip viskas vyks, papasakojama apie saugumą. Be technikos, kameros, su komanda pasitreniruojame baseine, todėl aktorius jau žino, ką reikės daryti ir baimės jausmas mažėja.
– Gal galite papasakoti apie įsimintiniausius, sudėtingiausius įgyvendintus projektus?
– Sudėtingiausias filmavimas mūsų laukė Kazachstane, kur filmavome net 3 scenas ir turėjome labai mažai laiko pasiruošti. Pavyzdžiui, 11 metų mergaitę turėjome nuleisti į keturių metrų gylį, o operatorius su kamera leistis turėjo tuo pačiu metu. Jų greitis, dėl kūno svorio, stipriai skyrėsi, tad ieškojome įvairiausių sprendimų. Iš katerio filmavome ir plaukiantį aktorių bei nuskendusią merginą – ją vaidinusi aktorė po vandeniu nekvėpavusi išbuvo net 2,5 minutes!
– Kokia technika naudojama filmavimams po vandeniu?
– Svarbiausia mūsų technika – kino kameros dėklas (ang. k. – housing), leidžiantis įstatyti įvairias Arri kino kameras kaip Alexa 35, Mini LF ir kitas ir jų optikas, kuriomis galima filmuoti tiek paviršiuje, tiek ir po vandeniu. Turime ir visoms kino kameroms tinkanti scubacam splash bag (liet. minkštas dėklas nuo vandens), saugantį nuo drėgmės, kuriuo patogu filmuoti ant vandens, paviršiuje, per stiprų lietų, saugant kamerą nuo sušlapimo.
Itin svarbus ir ryšys po vandeniu – tam, kad režisierius ir pagrindinis operatorius galėtų susikalbėti su operatoriumi jam neišnyrant. Naudodamasis povandeniniu ryšiu, operatorius viską girdi, jam galima sakyti komentarus, o ši komunikacija labai vertinga, sutaupanti daug laiko.
Žinoma, neapsieiname be šlapio tipo kostiumų, reikalingų filmuojant vandenyje. Tuo tarpu sauso tipo kostiumai praverčia filmuojant, pavyzdžiui, įbridus į pelkę – ši apranga yra neperšlampama. Taip pat turime specialius dėklus kino lempoms, nardymo įrangos, balionų, pontonų ant kurių komanda gali vaikščioti ant vandens paviršiaus ir kitų priemonių, leidžiančių pilnai pasirūpinti filmavimais vandenyje. Naujausias mūsų pirkinys – greitaeigis kateris, su kuriuos galima plaukioti visuose ežeruose, labai patogu iš jo filmuoti vandenyje, taip pat plukdyti komandą.
– Kokių dar svajonių turite? Ką norėtumėte įgyvendinti ateityje?
– Mano svajonė ir labai didelis tikslas – pastatyti Lietuvoje pirmą povandeninę studiją (angl. water tank), kurioje būtų galima saugiai filmuoti paskendusias mašinas ir kitus režisierių užmojus. Kalbant apie Europą, daugiausiai didelio biudžeto filmų nufilmuota Anglijoje, „PineWood“ povandeninėje studijoje – tai ir „Haris Poteris“, „Misija neįmanoma“, kitos juostos kuriose yra kadrų po vandeniu. Tačiau Rytų Europoje tokios infrastruktūros neturime. Studija leistų naudoti įvairius efektus, bangas, dailės akcentus, nebereikėtų filmuoti gamtos vandens telkiniuose. Šiuo metu esame apriboti – pavyzdžiui, jei gautume pasiūlymą nufilmuoti skęstantį laivą, Lietuvoje sumanymo negalėtume įgyvendinti, tačiau turint studiją – viskas būtų įmanoma.
