Baltijos šalių kino kūrėjai vis dažniau matomi tarptautinėje kino industrijoje – jų filmai keliauja po svarbiausius festivalius, o Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dirba didelės užsienio kino bei televizijos produkcijos. Tačiau kartu su augančiu tarptautiškumu keičiasi ir pati industrijos infrastruktūra. Viena Lietuvoje dar tik besiformuojančių praktikų – kino talentų atstovavimas.
Šalyse, turinčiose ilgametes kino industrijos tradicijas, talentų agentai yra įprasta sistemos dalis: jie atstovauja kūrėjams, derasi dėl honorarų ir darbo sąlygų, ieško naujų galimybių bei padeda talentams būti pastebėtiems tarptautinėje rinkoje. Baltijos šalyse toks darbo modelis dar naujas, nors, pasak „Baltic Talent Agency“ talentų agentūros bendrakūrėjos Viktorijos Cook, tam potencialo netrūksta – problema veikiau ta, kad kūrėjai vis dar linkę laukti, kol juos kas nors pastebės, užuot aktyviai pristatę save rinkai.
Apie tai bus kalbama ir spalio 6–9 dienomis vyksiančiame „Baltic Pitching Forum“. Šių metų programoje Viktorija Cook kartu su „Baltic Talent Agency“ verslo partnere Simona Inta pristatys Baltijos šalių talentus ir pasakos, kaip talentų agentų sistema veikia Europoje. Artėjant forumui su Viktorija kalbamės apie tai, kodėl agentavimas Lietuvoje vis dar sutinkamas atsargiai, ką agentas iš tiesų gali suteikti kino profesionalui ir ko reikia, kad Baltijos šalių kūrėjų pavardės vis dažniau atsirastų tarptautinių projektų titruose.
– Kino talentų agentai Lietuvoje vis dar gana naujas reiškinys. Kodėl, jūsų manymu, tokia praktika mūsų kino industrijoje atsiranda būtent dabar?
V. Cook: Mūsų kino industrija, ir ne tik Lietuvos, bet visų trijų Baltijos šalių, yra palyginti jauna ir labai maža. Per pastaruosius 10–15 metų mūsų režisieriai ir prodiuseriai labai aktyviai įsitraukė į tarptautinę industriją: laimimi apdovanojimai festivaliuose, į regioną filmuoti atvyksta stambiausi servisiniai projektai. Tačiau pati rinka ir joje dirbantys žmonės dar nėra pripratę prie agentūrų ir atstovavimo.
Mažoje rinkoje visi vieni kitus pažįsta ir dažnai stengiasi išvengti „tarpininko“, ne visada suvokdami, kokią vertę jis atneša. Prisideda ir nepasitikėjimas: dažnai manome, kad viską galime padaryti patys ir geriau.
– Žmogui, kuris su talentų agentų darbu nėra susidūręs, ką iš tiesų daro kino talentų agentas? Kur prasideda ir kur baigiasi jo vaidmuo kūrėjo karjeroje?
V. Cook: Trumpai tariant, pagrindinis agento darbas yra perimti kūrėjo administracinius reikalus: honorarų derybas, terminus, komunikaciją su užsakovu. Taip kūrėjas gali daryti tai, ką moka geriausiai, tai yra kurti. Agentai taip pat ieško projektų ir darbų, o pagal bendradarbiavimo susitarimą gali užsiimti ir talento rinkodara bei pozicionavimu.
– Kokią spragą Lietuvos ir Baltijos šalių kino industrijoje pamatėte, kad nusprendėte imtis talentų atstovavimo?
V. Cook: Baltijos šalys ir jų kūrėjai šiuo metu ant bangos: režisieriai laimi apdovanojimus prestižiniuose pasaulio festivaliuose, „Netflix“, HBO ir daugelis kitų didžiųjų kino ir TV serialų platformų važiuoja pas mus filmuoti serialų bei filmų. Tuo tarpu žmonės, dirbantys kūrybinėse pozicijose už kameros, dažnai lieka šešėlyje.
Šalyse su labai stipria kino industrija – Lenkijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV ir kitur – talentų atstovavimas yra visiškai natūrali sistemos dalis. Mūsų tikslas, kad kuo daugiau mūsų kūrėjų pavardžių atsirastų įdomiausiuose pasaulio projektuose.
– Daugelyje Europos kino industrijų darbas su agentu yra įprasta profesinės karjeros dalis. Kuo Lietuvos situacija šiuo metu labiausiai skiriasi nuo šalių, kuriose ši sistema veikia jau seniai?
V. Cook: Turbūt tuo, kad pas mus dar daug baimės ir nepasitikėjimo. Yra kinematografų ir režisierių, dirbančių su tarptautinėmis agentūromis, bet dažniausiai tai žmonės, kurie nuo pat pradžių siekė karjeros už Lietuvos ribų. Gal mums kaip dorybė primestas kuklumas bei nelengva istorinė atmintis neleidžia girtis ir savęs „parduoti“: tyliai laukiame, kol kas nors pastebės, pagirs, įvertins.
Be to, menas ir kūryba pas mus dažnai atsiejami nuo materialaus atlygio. Kūrybinės pozicijos neretai uždirba mažiau nei techninės, procesas yra sunkiai apibrėžiamas, o rezultatą ne visada galima vienareikšmiškai įvertinti. Kūrėjai dažniausiai dirba pavieniui ir retai susitaria dėl minimalaus įkainio savo pozicijoms pagal turimą patirtį, o jei ir sutaria, nėra jokių prievolių tų susitarimų laikytis ir „nenumušinėti“ kainos.
– Kada kino profesionalui apskritai reikėtų pradėti galvoti apie agentą? Ar gali būti ir per anksti ieškoti atstovavimo?
V. Cook: Priklauso nuo to, kokios karjeros žmogus siekia. Kuo anksčiau pradedi apie tai galvoti, tuo daugiau gali nuveikti: dirbti su portfolio, sąmoningai rinktis projektus pagal norimą karjeros kryptį, stebėti, kokie agentai yra geriausi, ką jie atstovauja ir ką tu pats gali jiems pasiūlyti. Taip padidėja tikimybė, kad rasi tinkamą agentą arba jis suras tave.
Svarbu ir suprasti, kad agento reikia ne visiems, ir ne visi jį turės, nebent atstovavimas taptų rinkos standartu dėl patogumo.
– Kai svarstote galimybę atstovauti naujam talentui, kas jums svarbiausia? Jau nuveikti darbai, potencialas, asmenybė, profesinė reputacija, o gal kažkas, ko neįmanoma įrašyti į CV?
V. Cook: Visi paminėti veiksniai. Tačiau talentas mums nieko nereiškia, jei su žmogumi tiesiog nemalonu dirbti. Jei nemalonu mums, nesiūlysime jo ir savo klientams.
Taip pat niekada nedirbsime su žmonėmis, kurie kaip nors palaiko rusiją. Agento darbe pakanka ir stresinių, ir nemalonių situacijų, todėl mums labai svarbu aiškiai žinoti, už ką stovime ir už ką kovojame.
– Ar pastebite, kad Lietuvos ir kitų Baltijos šalių kino kūrėjai kartais patys nuvertina savo galimybes tarptautinėje rinkoje?
V. Cook: Nežinau, ar „nuvertina“ yra tikslus žodis, bet šiek tiek gal ir taip. Man atrodo, kad jie labiau pasyviai laukia, kol bus įvertinti. Kūrėjai puikiai žino savo darbo kokybę, tačiau aktyviai savęs nepristato ir neparduoda.
– O kas, priešingai, Baltijos šalių talentams labiausiai trukdo žengti į platesnę Europos kino rinką?
V. Cook: Yra keletas dalykų, apčiuopiamų ir ne taip aiškiai matomų. Pirma, labai daug kas vyksta per pažintis ir tinklaveiką: jei tavęs niekas nepažįsta arba nesi atpažįstamas, tave ir samdyti sunkiau.
Antra, finansinė dalis. Ypač autoriniame kine paplitusi praktika kūrybinę komandą rinktis pagal koprodukcijos sutartis: prodiuseriai žiūri, ką gali pasiūlyti pagal finansavimo sąlygas, ir tik gavus finansavimą aiškėja, kas galės dirbti. Kol tai neaišku, nei prodiuseriai, nei talentai negali planuoti projektų.
Mūsų požiūris kitoks: pirmiausia pasirenkamas kūrėjas, su kuriuo norima dirbti, o tada ieškoma, kaip surinkti papildomą finansavimą. Jei to padaryti nepavyksta, kūrėjo neatsisakoma.
– Kiek talentų agento darbas yra konkrečių darbo galimybių paieška, o kiek ilgalaikis žmogaus karjeros formavimas ir strategija?
V. Cook: Ilgalaikis karjeros formavimas ir strategija yra kita rolė – talento vadybininkas ar vadybininkė. Mūsų rinkoje tam dar gana anksti. Pirmiausia turi paplisti pats agentų darbas, tai yra darbo galimybių paieška atstovaujamiems talentams. O vėliau, pasirinkus keletą kūrėjų, kurie turi didelį tarptautinį potencialą, galima imtis ir ilgalaikės karjeros strategijos.
– Turbūt viena paprasčiausių agento darbo interpretacijų būtų „agentas suranda tau darbą“. Koks, jūsų akimis, didžiausias mitas ar klaidingas įsivaizdavimas apie talentų agentų darbą?
V. Cook: Kad agentas viską padarys už tave, o tau nieko daryti nereikia. Jei nori darbų, projektų ir karjeros strategijos, su agentu turi bendrauti labai artimai. Reikia pripažinti, kad pas mus dar nėra susiformavusios darbo su agentais kultūros ir žmonės nelabai žino, kaip tokį bendradarbiavimą organizuoti.
Galiu pasakyti tik tiek: kuo aktyviau bendrauji ir planuoji kartu su savo agentu, tuo daugiau naudos gauni. Tai abipusė kolaboracija. Mes dirbame kartu su talentais, o ne vietoj jų.
– Kaip agento atsiradimas pakeičia kino profesionalo santykį su prodiuseriais, atrankų režisieriais ar užsienio produkcijos kompanijomis? Ar pats faktas, kad talentui atstovauja agentūra, keičia jo poziciją rinkoje?
V. Cook: Priklauso nuo to, iš kurios pusės žiūri. Jei esi užsienio prodiuseris ir Baltijos šalyse ieškai žmonių savo projektui, kreiptis į agentūrą yra gerokai paprasčiau nei ieškoti pavienių žmonių ir prisiimti visą riziką. Tačiau jei veiki mažoje rinkoje ir agentus matai ne kaip partnerius, o kaip konkurentus, tai natūraliai sukelia tam tikrą trintį.
Iš kūrėjų pusės yra ir baimė: jog pasakius, kad turi agentą, klientai ar prodiuseriai gali atsisakyti jų paslaugų. Esame sulaukusios ir nemalonių skambučių vien dėl to, kad kažkam nepatinka agentūros egzistavimas ar talento pasirinkimas būti atstovaujamam.
– Lietuvos kino industrija palyginti nedidelė. Ar tarptautinėje rinkoje tai gali tapti ne trūkumu, o tam tikru mūsų talentų pranašumu?
V. Cook: Mūsų agentūros dėmesio centre yra talentų eksportas. Tarptautinei rinkai galime pasiūlyti geriausius iš geriausių. Matome nuostabą klientų akyse, kai pradedame vardyti festivalius, apdovanojimus ir prekių ženklus, su kuriais dirbo mūsų atstovaujami žmonės. Tokio lygio talentų retai kur pamatysi, nebent pačiose top agentūrose. Šia prasme esame išskirtiniai.
Vis dėlto viskas, kas gali būti pranašumas, gali būti ir trūkumas, ir atvirkščiai. Mažumas suteikia unikalumo, bet reikalauja daugiau pastangų būti pastebėtiems.
– Kokius Lietuvos kino profesionalus šiandien, jūsų akimis, lengviausia pristatyti tarptautinei rinkai? Ar yra profesijų, kurių žmonėms atsiveria ypač daug galimybių už Lietuvos ribų?
V. Cook: Šiuo metu gana sunku įvertinti, nes kino kūrimo procesai ilgi. Vis dėlto pastebiu, kad didžiausią susidomėjimą kelia „mažesnės rizikos“ rolės, pavyzdžiui, garso dizainas ar kompozitoriai, kurie darbus gali atlikti nuotoliu.
– „Baltic Pitching Forum“ kalbėsite apie Baltijos šalių talentus ir talentų agentų veiklą Europoje. Ką labiausiai norėtumėte, kad Lietuvos kino bendruomenė išsineštų iš šio pokalbio?
V. Cook: Kad agentavimas yra normali ir tradicinė praktika, kurios nereikia bijoti. Tai turi tapti mūsų industrijos ekosistemos dalimi, jei norime augti.
– Jei po penkerių metų pažvelgtume į Lietuvos kino industriją, kaip norėtumėte, kad iki tol būtų pasikeitęs talentų atstovavimas ir pats požiūris į agento vaidmenį?
V. Cook: Norėtume, kad po penkerių metų agentas nebebūtų „naujiena“, o įprasta industrijos dalis, kaip prodiuseris ar montažo režisierius. Kad kūrėjai atstovavimą matytų kaip profesinio augimo įrankį, o ne kaip grėsmę ar prabangą, o prodiuseriai agentus vertintų kaip partnerius, kurie supaprastina ir paspartina darbą.
Taip pat tikimės, kad Baltijos kūrėjų pavardės dažniau matysis tarptautinių projektų titruose, kad atsirastų daugiau vietinių agentūrų ir kad kai kurie talentai turėtų ne tik agentą, bet ir vadybininką, kuris kartu kurtų ilgalaikę karjeros strategiją. Svarbiausia, kad mūsų kūrėjai nebelauktų, kol jie bus pastebėti, o patys drąsiai žengtų į tarptautinę rinką su stipria komanda šalia.
– Ačiū už pokalbį!
Nuotraukos Agnijos Struputės
