Vilniaus kino biuras pristato reportažų ciklą „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“. Per pokalbius su režisieriais, aktoriais ir amžininkais atsiskleidžia ne tik praeities įvykiai, bet ir vidinė industrijos branda – kiek pasistūmėjome per 35 nepriklausomybės metus, kokie filmai tapo lūžiu, o kokie – tiltu į pasaulį. Svarbiausi apdovanojimai, pirmieji tarptautiniai projektai Lietuvoje, drąsios temos, istorijos vingiai ir ryžtas prabilti kitokia kino kalba – tai pasakojimas apie kiną, kuris augo kartu su Lietuva.
2023 m. pasirodęs animacinis filmas „Kaimiečiai“ sukurtas pagal daugiau nei prieš šimtmetį parašytą Vladislavo Reimonto to paties pavadinimo romaną. Nors literatūros kūrinys gimė XX a. pradžioje, filmo koprodiuserė Agnė Adomėnė pastebi, kad jame nagrinėjamos visuomenės problemos neprarado aktualumo ir šiandien. Būtent gebėjimas paliesti universalias temas leidžia tokiems kūriniams peržengti savo laikmečio ribas.
„Kaimiečiai“ A. Adomėnei tapo ir pirmuoju bandymu koprodiusuoti pilnametražį filmą – iš karto neeilinio masto. 7 mln. eurų biudžeto projektas buvo kuriamas trijose šalyse, o animacijos studijos veikė keturiose. Ambicingas buvo ne tik pats gamybos modelis, bet ir pasirinkta technika: filmuota medžiaga buvo paverčiama rankomis tapyta animacija.
Vienai filmo sekundei reikėjo 12 atskirai nutapytų kadrų. Labai produktyvią dieną vienas dailininkas spėdavo nutapyti maždaug du, o itin sėkmingą – du su puse kadro. Tai reiškė, kad net per visą darbo savaitę vienas žmogus nebūtinai sukurdavo vieną galutinio filmo sekundę.
Dailininkė-tapytoja Jolanta Spangevičiūtė ir vyriausioji dailininkė Aistė Kanapickaitė pasakoja, kad būtent detalės tapytoje animacijoje įgauna ypatingą reikšmę. Rankos, veidai, drabužių klostės, šviesos kritimas ar net vestuvinės suknelės blizgučiai turėjo būti iš naujo nutapomi kiekviename kadre, kartu išlaikant sklandų judesį. Tai, ką žiūrovas ekrane pamato vos akimirką, dailininkui galėjo reikšti daugybę valandų kruopštaus darbo.
Kartu ne kiekvienas kadras galėjo būti traktuojamas kaip atskiras iki smulkiausių detalių užbaigtas paveikslas. Animacijoje svarbiausia buvo suprasti, ko reikalauja konkreti scena. Greito judesio epizoduose daugiau dėmesio teko pačiam judesiui ir sklandžiam kadrų perėjimui, todėl detalumo galėjo būti mažiau. Tuo metu stambūs portretai ar beveik nejudančios scenos reikalavo gerokai daugiau precizikos.
Dailininkų kūrybinę laisvę apibrėžė aiški režisūrinė vizija. Dar prieš pradedant pagrindinius darbus buvo nustatytos tikslios spalvų paletės, tapybos stilistika ir pateikti pavyzdžiai, kuriais turėjo vadovautis skirtingose studijose dirbę kūrėjai. Pagrindinis tikslas buvo pasiekti, kad daugybės žmonių rankomis tapyti kadrai ekrane susijungtų į vieną vientisą pasaulį.
Vis dėlto visiškai panaikinti individualaus dailininko braižo nebuvo nei įmanoma, nei būtina. Kadangi kiekvienas kadras buvo tapomas žmogaus rankomis, jame neišvengiamai likdavo nedidelių asmeninio braižo ir emocijos pėdsakų. Pasak kūrėjų, būtent šie subtilūs skirtumai tapo ir viena filmo vizualinio grožio dalių.
Darbo pradžioje dailininkams teko išmokti atpažinti, kada kadras jau iš tiesų baigtas. Darbus nuolat vertino ir tvirtino vadybininkai, prižiūrintys dailininkai bei režisieriai, tačiau ilgainiui, perpratus filmo ritmą, stilistiką ir reikalaujamą detalumo lygį, procesas tapo laisvesnis. Patirtis leido vis greičiau pajusti, ko reikia konkrečiam kadrui ir kada jis pasiruošęs tapti galutinės animacijos dalimi.
Sudėtingumą didino ir pats tarptautinis gamybos procesas. Skirtingos scenos buvo filmuojamos skirtingose šalyse ir skirtingu metu, o kai kurios jų buvo itin didelio masto – su gausybe žmonių, arkliais ir kaimo aplinkos elementais. Filmavimai ir perfilmavimai vyko net tuomet, kai tapybos darbai jau buvo gerokai pažengę, todėl kūrėjams teko nuolat derinti skirtingais etapais ir skirtingose vietose gimstančią medžiagą.
A. Adomėnei daugiau nei dvejus metus trukęs darbas prie „Kaimiečių“ šiandien primena savotišką dienoraštį. Žiūrėdama filmą ji prisimena ne tik tai, kaip buvo kuriamos konkrečios scenos, bet ir tuo metu studijoje vykusį gyvenimą – pokalbius su dailininkais, kūrinius, kuriais dalijosi ieškodama jiems įkvėpimo, užsimezgusias draugystes, meilės istorijas ir konfliktus. Į kelias filmo valandas taip sutelpa ne tik ekrane matoma istorija, bet ir daugybė už kadro likusių žmonių patirčių.
„Kaimiečiai“ ypač didelio žiūrovų dėmesio sulaukė pagrindinėje gamybos šalyje Lenkijoje, kur kino teatruose filmą pamatė daugiau nei 1,5 mln. žiūrovų. Tačiau jo išskirtinumas slypi ne vien auditorijos dydyje. Filmas tapo didžiulio masto rankų darbo projektu tuo metu, kai pati audiovizualinė industrija pradėjo itin sparčiai keistis.
„Kaimiečiai“ kino teatrus pasiekė 2023-iaisiais – tuo pačiu laikotarpiu, kai kūrybinėse industrijose vis garsiau pradėta kalbėti apie dirbtinio intelekto technologijas ir jų galimybes. A. Adomėnė svarsto, kad dėl to filmas atsidūrė savotiškoje technologijų sandūroje: žiūrovams net kilo klausimų, ar tokio masto animacija iš tiesų galėjo būti sukurta rankomis.
Tačiau būtent rankų darbas yra viena svarbiausių „Kaimiečių“ istorijos dalių. Už kiekvienos ekrane prabėgančios sekundės slypi dvylika nutapytų kadrų, už kiekvieno jų – konkretaus žmogaus ranka, laikas ir meistrystė. Todėl filmas fiksuoja ne tik Vladislavo Reimonto daugiau nei prieš šimtmetį sukurtą pasaulį, bet ir labai konkretų kino gamybos momentą – laiką, kai šiuolaikinė tarptautinė animacija dar galėjo būti kuriama tūkstančiais rankomis nutapytų paveikslų.
