Vilniaus kino biuras pristato reportažų ciklą „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“. Per pokalbius su režisieriais, aktoriais ir amžininkais atsiskleidžia ne tik praeities įvykiai, bet ir vidinė industrijos branda – kiek pasistūmėjome per 35 nepriklausomybės metus, kokie filmai tapo lūžiu, o kokie – tiltu į pasaulį. Svarbiausi apdovanojimai, pirmieji tarptautiniai projektai Lietuvoje, drąsios temos, istorijos vingiai ir ryžtas prabilti kitokia kino kalba – tai pasakojimas apie kiną, kuris augo kartu su Lietuva.
2021 m. pasirodę „Piligrimai“ tapo vienu reikšmingiausių šiuolaikinio Lietuvos kino filmų. Lauryno Bareišos ilgametražis debiutas pasakoja apie du žmones, keliaujančius po mažą Lietuvos miestelį ir bandančius susitaikyti su netektimi, kurios neįmanoma iki galo paaiškinti ar pamiršti. Tačiau filmas kalba ne tik apie asmeninę tragediją – jis tyrinėja atmintį, vietas ir nematomą emocinį krūvį, kurį gali savyje nešti iš pirmo žvilgsnio visiškai paprasta erdvė.
Kaip pasakoja režisierius Laurynas Bareiša, filmo idėja gimė galvojant apie vietas, kuriose įvyksta tragedijos. Apsilankęs realaus nusikaltimo vietoje jis suprato, kad labiausiai jį domina ne pats įvykis, o tai, kaip pasikeičia žmogaus santykis su erdve. Išoriškai niekuo neišsiskirianti vieta gali įgauti visiškai kitą prasmę, jei žinome, kas joje nutiko. Būtent ši mintis tapo „Piligrimų“ pagrindu – pasakojimu apie žmones, kurie keliauja į vietas, kurių niekada nėra matę, tačiau kurios jiems turi milžinišką emocinę reikšmę.
Filme svarbi ne tik asmeninė, bet ir kolektyvinė atmintis. Pasak režisieriaus, Lietuvos kraštovaizdis pilnas vietų, pažymėtų istorinių tragedijų ženklais – partizanų žūties vietų, Holokausto aukų memorialų ar kitų skaudžių istorijos taškų. „Piligrimai“ kviečia pažvelgti į šias vietas ne kaip į formalias atminties vietas, o kaip į gyvą mūsų santykio su praeitimi dalį.
Kino kritikas Vladas Rožėnas pastebi, kad filmas apie netektį kalba kitaip nei daugelis įprastų kino pasakojimų. Čia nėra aiškios formulės, pagal kurią veikėjai išgyvena traumą ir juda link išgijimo. Veikiau priešingai – filmas leidžia pajusti laiką, kuris tęsiasi po tragedijos, ir primena, kad kai kurie išgyvenimai neturi nei aiškios pradžios, nei pabaigos. Pasak kritiko, „Piligrimai“ svarbiau būti kartu su savo personažais, nei pateikti žiūrovui tradicinį siužetinį sprendimą.
Ne mažiau išskirtinis buvo ir pats filmo kūrimo procesas. Prodiuserė Klementina Remeikaitė prisimena, kad „Piligrimai“ buvo pirmasis jos ir Lauryno Bareišos ilgametražis filmas po bendrų trumpametražių darbų. Nors gamybiniu požiūriu projektas kėlė nemažai iššūkių, kūrybiniai sprendimai buvo aiškūs nuo pat pradžių. Filmas buvo filmuojamas chronologine tvarka – gana retu būdu kino gamyboje, leidusiu natūraliai augti personažų ir istorijos raidai. Tam padėjo ir vietos bendruomenės palaikymas Karmėlavoje, kur vyko didžioji dalis filmavimo darbų.
Pasak Lauryno Bareišos, „Piligrimai“ buvo kuriami kaip daugiasluoksnis filmas, kurį kiekvienas žiūrovas gali perskaityti savaip. Vieniems tai gali būti detektyvinė istorija, kitiems – pasakojimas apie gedėjimą, o dar kitiems – kelionė per vietas, susijusias su žmogumi, kurio nebėra. Režisieriui buvo svarbu, kad filmas neprimestų vienos interpretacijos ir paliktų erdvės asmeniniam žiūrovo santykiui su istorija.
„Piligrimai“ tapo reikšmingu įvykiu ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniame kino kontekste. Filmas pelnė pagrindinį apdovanojimą Venecijos kino festivalio „Orizzonti“ programoje – pirmą tokio masto laimėjimą Lietuvos kino istorijoje. Klementina Remeikaitė prisimena, kad didžiausias siurprizas buvo ne pats apdovanojimas, o suvokimas, jog mažos šalies filmas gali būti vertinamas pirmiausia pagal savo meninę kokybę, o ne pagal šalies dydį ar tarptautinių partnerių skaičių. Pasak jos, šis laimėjimas sustiprino tikėjimą, kad kino sėkmę lemia kūrėjai ir pats filmas.
Šiandien „Piligrimai“ išlieka vienu svarbiausių šiuolaikinio Lietuvos kino darbų. Tai filmas, kuris atsisako lengvų atsakymų ir kviečia žiūrovą ne stebėti istoriją iš šalies, o pačiam ieškoti savo santykio su atmintimi, netektimi ir laiku. Tai kūrinys, įrodęs, kad lietuviškas kinas gali būti ne tik pastebėtas pasaulyje, bet ir tapti universaliu pasakojimu apie žmogaus patirtį.
