Vilniaus kino biuras pristato reportažų ciklą „Filmai, pakeitę Lietuvos kino istoriją“. Per pokalbius su režisieriais, aktoriais ir amžininkais atsiskleidžia ne tik praeities įvykiai, bet ir vidinė industrijos branda – kiek pasistūmėjome per 35 nepriklausomybės metus, kokie filmai tapo lūžiu, o kokie – tiltu į pasaulį. Svarbiausi apdovanojimai, pirmieji tarptautiniai projektai Lietuvoje, drąsios temos, istorijos vingiai ir ryžtas prabilti kitokia kino kalba – tai pasakojimas apie kiną, kuris augo kartu su Lietuva.
2022 m. pasirodęs Kristinos Buožytės ir Bruno Samper filmas „Vesper“ Lietuvos kinui tapo žingsniu į iki tol beveik neišbandytą teritoriją. Lietuvos, Prancūzijos ir Belgijos koprodukcija nukelia į niūrią ateitį, kurioje žmonija susiduria su maisto stygiumi ir išgyvenimu nualintoje Žemėje. Šiame pasaulyje trylikametė Vesper slaugo sunkiai sergantį tėvą ir eksperimentuoja su biologija, tikėdamasi rasti būdą pakeisti ne tik savo, bet ir kitų žmonių ateitį.
Prodiuserė Daiva Varnaitė-Jovaišienė prisimena, kad režisierei Kristinai Buožytei pradėjus ieškoti komandos, kuri ryžtųsi tokio masto projektui, iššūkis tapo viena priežasčių jo imtis. Lietuvoje mokslinės fantastikos tradicija buvo itin nedidelė – iki tol šiame žanre buvo pasirodžiusi pačios K. Buožytės „Aurora“. Todėl kūrėjams rūpėjo ne tik vienas filmas, bet ir galimybė praplėsti Lietuvos kino žanrų ribas.„Vesper“ pasaulis turėjo vaizduoti ateitį, kurioje įprasta technologinė infrastruktūra sunykusi, tačiau genų inžinerija yra smarkiai pažengusi. Tai reiškė, kad filmo kūrėjai negalėjo tiesiog pasitelkti šiandienos aplinkos ir daiktų – pasaulį reikėjo sugalvoti ir sukurti nuo pagrindų taip, kad žiūrovas juo patikėtų.
Vienu svarbiausių raktažodžių kuriant filmą tapo „organiškumas“. Kaip pasakoja režisierė Kristina Buožytė, šis žodis nuolat skambėjo kalbantis su dailininkais, aktoriais ir operatoriumi. Ateities pasaulis neturėjo atrodyti sterilus ar skaitmeninis. Net šviesa jame buvo įsivaizduojama kaip gyvas organizmas, kurį reikia prižiūrėti ir papildyti. Futuristiniai elementai turėjo išaugti iš gamtos, o ne ją pakeisti.
Šią idėją pratęsė ir operatoriaus Felikso Abrukausko kuriamas filmo vaizdas. Ieškant lokacijų buvo svarbu rasti gamtą, kuri atrodytų pažįstama, tačiau kartu turėtų prarasto pasaulio pojūtį. Filmuota pavasarį, kol medžiai dar neturėjo lapų – pagal filmo istoriją didelė dalis gamtos yra mirusi, o joje išlikę genetinių eksperimentų pėdsakai. Seni miškai, nuvirtę medžiai, slėniai ir neįprastas kraštovaizdis padėjo sukurti ateitį ne perkeliant žiūrovą į visiškai svetimą planetą, bet pakeičiant jam atpažįstamą pasaulį. F. Abrukauskui vienas svarbiausių iššūkių buvo neperžengti ribos, už kurios ši ateitis taptų pernelyg tolima. Filmo vaizdas turėjo leisti patikėti, kad toks pasaulis nėra kažkur už šimtų metų ar kitoje planetoje – jis galėtų prasidėti vos išėjus pro mūsų pačių namų duris.
Ne mažiau svarbus buvo fizinis „Vesper“ pasaulio kūrimas. Scenografijoje siekta, kad būtų jaučiama medžiaga, tekstūra ir daiktų svoris. Niekas šiame pasaulyje negalėjo atrodyti nauja – kiekvienas objektas buvo kuriamas taip, tarsi jau būtų nugyvenęs savo gyvenimą ir turėtų istoriją. Aplinkos buvo statomos plačiau, nei galėjo aprėpti kameros kadras, todėl aktoriai galėjo jose realiai judėti, liesti daiktus ir būti pasaulyje, o ne įsivaizduoti jį prieš žalią ekraną.
Filmavimas sutapo ir su COVID-19 pandemija. Izoliacija netikėtai sustiprino kūrėjų siekį panardinti aktorius į filmo pasaulį – atvykę į Lietuvą jie gyveno beveik vien projektu. Kūrėjų teigimu, pirmą kartą patekę į pastatytas erdves aktoriai galėjo jas tyrinėti, liesti ir atrasti, o tai padėjo „Vesper“ pasaulį paversti ne dekoracija, bet realia jų personažų aplinka.
Filmas tapo išbandymu ir Lietuvos kino profesionalams. Pasak F. Abrukausko, didžiąją filmavimo komandos dalį sudarė lietuviai, o tarptautinės pajėgos daugiausia prisidėjo postprodukcijos, vizualiųjų efektų ir aktorių srityse. Industrijai, kurioje tokio masto fantastiniai filmai kuriami retai, „Vesper“ suteikė galimybę išbandyti save kuriant futuristinį pasaulį ir sprendžiant neįprastus technologinius bei kūrybinius uždavinius.
„Vesper“ pasaulinė premjera įvyko Karlovy Varų tarptautinio kino festivalio pagrindinėje programoje. Vėliau filmas sulaukė ir kitų tarptautinių įvertinimų, tarp jų – Bucheon fantastinių filmų festivalio žiuri pasirinkimo apdovanojimo. Pasak D. Varnaitės-Jovaišienės, „Vesper“ tapo įdomiu autorinio ir komercinio kino hibridu, gebėjusiu pasiekti labai skirtingas auditorijas.
Kartu filmas iškėlė ir kitą Lietuvos kinui svarbų klausimą – kas šiandien apibrėžia nacionalinio kino identitetą. „Vesper“ buvo filmuojamas anglų kalba ir kurtas kartu su užsienio partneriais bei tarptautiniais aktoriais, tačiau, pasak prodiuserės, tai nereiškė lietuviško identiteto praradimo. Filmas parodė, kad kūrinio kalba nebūtinai lemia jo nacionalinę tapatybę.Ar „Vesper“ galima vadinti lūžio tašku Lietuvos kino istorijoje? Jo kūrėjai į šį apibūdinimą žvelgia atsargiai – vienas filmas nepakeičia visos industrijos. Tačiau iki tol Lietuvoje nebuvo tokio sudėtingo projekto, vienu metu pareikalavusio tiek kūrybinių, technologinių ir gamybinių sprendimų.„Vesper“ praplėtė ribas to, ką galima sukurti Lietuvoje. Tai filmas, parodęs, kad Lietuvos kino profesionalai gali ne tik prisidėti prie tarptautinių fantastinių projektų, bet ir patys kurti jų pasaulius – nuo pirmojo daikto kadre iki visos ateities vizijos.
