Režisieriaus Andriaus Lekavičiaus dokumentinis filmas „Pagauti auksą tamsoje“ turėjo pasakoti apie Lietuvos vyrų golbolo rinktinės kelią į Paryžiaus paralimpines žaidynes ir kovą dėl medalių. Tačiau dokumentiniame kine istorijos retai paklūsta iš anksto parašytam scenarijui. Rinktinei nepatekus į žaidynes, o daliai jos narių baigus profesionalaus sporto karjerą, filmo žvilgsnis pasisuko nuo rezultatų aikštelėje į gyvenimą už jos ribų.
Šią vasarą Vilniuje nufilmuotas ir vienas neįprasčiausių būsimo filmo epizodų – Lietuvos golbolo rinktinė pirmą kartą specialiai filmavimui žaidė po atviru dangumi. Gerosios Vilties stadione įprastą uždaros salės tylą, sienas ir pažįstamą akustiką pakeitė miesto ūžesys, vėjas ir atvira erdvė. Režisieriui šis eksperimentas tapo ne tik galimybe ieškoti naujos filmo vizualinės kalbos, bet ir savotiška metafora sportininkų gyvenimo etapui – išėjimui iš pažįstamos profesionalaus sporto aplinkos į pasaulį, kuriame tenka iš naujo ieškoti savo vietos.
Apie istoriją, kuri nuo sporto filmo pasisuko žmogaus portreto link, bandymą kine „išversti“ neregių pasaulį reginčiam žiūrovui, golbolą po atviru Vilniaus dangumi ir ribą tarp dokumentikos kūrėjo bei jo herojų kalbamės su režisieriumi Andriumi Lekavičiumi.
– „Pagauti auksą tamsoje“ kuriate jau ne vienerius metus. Kiek šiandieninis filmas panašus į tą, kurį įsivaizdavote pirmą kartą atsukę kamerą į Lietuvos golbolo rinktinę? Kas per tą laiką labiausiai pakeitė pirminę filmo kryptį?
A. Lekavičius: Pradžioje turėjau labai aiškius laiko rėmus – olimpinį ciklą. Lietuvos rinktinės kelias į Paryžiaus paralimpiadą ir to kelio pabaigoje – laimimi olimpiniai medaliai. Toks buvo idealus pirminis scenarijus. Bet dokumentika yra neprognozuojamas procesas: pirminė idėja kinta ir nuveda kažkur kitur. Pakeliui į paralimpiadą Lietuvos rinktinė suklupo paskutiniame žingsnyje – pralaimėjo Europos čempionato finale ir pirmą kartą šiame tūkstantmetyje nepateko į žaidynes. Tas pralaimėjimas stipriai pakeitė pirminę idėją, bet atvėrė gilesnę istoriją.
Dar filmuodamas supratau, kad silpnaregis atletas sportui skiria dvi valandas per dieną, o likusią dienos dalį jo kasdieniai iššūkiai dažnai yra net didesni nei sporte. Tai tapo daugiau profesionalaus neįgaliojo sportininko socialiniu portretu. Tuo pačiu dalis rinktinės žaidėjų baigė savo sportininkų karjeras ir tai galutinai pasuko filmą nuo sporto link žmogaus. Paradoksalu, bet šiandieninis filmas, nors visiškai kitoks nei sumanytasis, yra daug arčiau to, kas mane traukė nuo pat pradžių.
– Lietuvos golbolo rinktinė specialiai filmavimui šią vasarą pirmą kartą žaidė lauke. Iš kur atsirado mintis golbolą išnešti iš jam įprastos uždaros erdvės ir kodėl tam pasirinkote būtent Gerosios Vilties stadioną Vilniuje?
A. Lekavičius: Golbolas yra vienintelė paralimpinė sporto šaka, ne adaptuota iš sveikųjų sporto, o sukurta specialiai žmonėms su regėjimo negalia. Ir golbolas gyvena savotiškame vakuume. Salė, tyla, sienos, nuo kurių atsimuša garsas – tai jų pasaulio žemėlapis. Man buvo įdomu pažiūrėti, kas nutinka, kai tą vakuumą atidarai. Tai eksperimentas, kuris tinka naujai filmo vizijai: karjeros pabaiga irgi yra išėjimas iš salės, kurioje viską žinai, į atvirą erdvę, kur daugiau pašalinio triukšmo.
Kartu tai ir kinematografinis eksperimentas – kartu su operatoriumi Adomu Jablonskiu iki šiol tebeieškome tinkamos filmo vizualinės kalbos, bandome skirtingas kameras ir judesius. Norisi golbolą parodyti neįprastai, įdomiai – žaidimą lauke filmavome be infraraudonųjų spindulių filtro kamerose, kai matomos spalvos yra kitokios nei filmuojant įprastai. O Gerosios Vilties stadionas tiko logistiškai – šalia Gerosios Vilties progimnazija, kur golbolistai treniruojasi, po pietų jis gražiai apšviečiamas saulės.
– Golbolo žaidėjams garsas aikštelėje atstoja tai, ką kitose sporto šakose suteikia regėjimas. Kas nutinka žaidimui, kai nelieka salės sienų ir pažįstamos akustikos, o aplink atsiranda miesto garsai, vėjas, didelė atvira erdvė?
A. Lekavičius: Kadangi pats nežaidžiau, tik stebėjau iš šalies, galiu pasakyti, kad buvo ženkliai daugiau įvarčių nei įprastai. Golbolistai po žaidimo sutartinai kartojo: „Keista“. Ir būtent čia atsiskleidžia jų fenomenalus gebėjimas prisitaikyti – tai, kas mane žavi nuo pirmos filmavimo dienos. Kiek pasimetę pirmąsias minutes, jie ima „skaityti“ erdvę ir ją prisijaukina: išjungia miesto ūžesį, koncentruojasi į garsus ant žolės. Supratau paprastą tiesą: neregių pasaulis pastatytas iš atspindžių. Atimk sienas – ir jie pasistato jį iš naujo, iš to, kas liko.
– Kinas iš esmės remiasi vaizdu, o kuriate filmą apie žmones, kurių santykis su pasauliu pirmiausia nėra vizualus. Ar kuriant šį filmą teko iš naujo permąstyti, ką apskritai kine gali papasakoti vaizdas – ir ko jis negali?
A. Lekavičius: Teko, ir tas permąstymas tapo filmo varikliu. Nuo pat pradžių sukamės apie klausimą: kaip nufilmuoti tai, ko neįmanoma pamatyti? Kinas – vizuali medija, o mano herojų pasaulis – pojūčių, garsų, prisilietimų. Vaizdas gali parodyti paviršių: kūną, kritimą, randą. Bet jis negali parodyti tamsos iš vidaus. Todėl vaizdas šiame filme nustoja būti visagalis ir tampa vertėju. Golbolo aikštelėje – statiška kamera ir sulėtinti kadrai, kuriuose golbolistų kritimai ir metimai virsta savotišku baletu: taip vaizdas atskleidžia tai, ko plika akimi nepamatytum. Kasdienybėje – „kvėpuojanti“ kamera, perteikianti chaosą aplinkos, kurios nematai. O ten, kur vaizdas baigiasi, prasideda garsas – jis ves žiūrovą per filmą lygiai taip, kaip veda mano herojus per gyvenimą.
– Nespalvotuose filmo stopkadruose pažįstama Vilniaus erdvė tampa beveik neatpažįstama. Kokią vietą filme užims tokia vizualinė kalba? Ar ja bandote priartinti žiūrovą prie to, kaip aplinką patiria filmo herojai, ar veikiau sąmoningai vengiate imituoti neregio patirtį?
A. Lekavičius: Nenoriu imituoti aklojo patirties, nes net ir pavykusi imitacija liks tik imitacija. Negaliu reginčiam žiūrovui „duoti aklumo“ išjungdamas vaizdą ar paversdamas ekraną juodu stačiakampiu: aklumas nėra išjungtas ekranas, tai kitaip veikiantis pasaulis.
Nespalvota, „sukeistinta“ Vilniaus erdvė man yra ne imitacija, o vertimas. Kai iš pažįstamos erdvės atimi įprastas spalvas, žiūrovas akimirkai praranda tikrumą – nebežino, turi pasikliauti kitkuo: nuojauta, garsu, ritmu. Tas trumpas pasimetimas pažįstamoje vietoje yra arčiausiai, kiek sąžiningai galime privesti regintį žmogų prie filmo herojų kasdienybės. Noriu parodyti ne tai, ką jie mato – nes atsakymas būtų „nieko“ – o tai, kaip jaučiasi pasaulis, kai jį susirenki iš garsų ir atminties.
– Esate pasakojęs, kad golbolininkai nuo pat pradžių gana lengvai įsileido kamerą net į rūbinę. Tačiau kamera šalia jų yra jau kelerius metus. Kaip per tą laiką keitėsi jūsų santykis ir ar buvo momentas, kai supratote, kad jie prieš kamerą jau visiškai nebesielgia kaip „filmo herojai“?
A. Lekavičius: Mane patį nustebino, kaip geranoriškai buvome įsileisti – esu filmavęs Lietuvos krepšinio rinktinę ir žinau, kaip stipriai rūbinėje vengiama kamerų ir pašalinės akies. O čia nuo pat pradžių buvome kaip musė ant sienos. Bet įdomiausia, kad mūsų santykio pamatas nėra vizualus – jie kameros nemato. Jie girdi mane ir operatorių Adomą: mūsų žingsnius, kvėpavimą, balsą, tai, kaip judame erdvėje. Lūžių buvo keli. Pirmas – kai komandos „pasišpilkavimai“ ėmė lėkti nebe pro mus, o į mus: kai tampi pašaipos taikiniu, žinai, kad esi savas. Teko priprasti prie replikų dėl vis perrašomo filmo scenarijaus.
– Sporto dokumentikoje labai lengva istoriją pastatyti ant klasikinės formulės – treniruotės, kliūtis, svarbios varžybos, pergalė arba pralaimėjimas. Jūsų herojų gyvenimas, panašu, gerokai platesnis už rezultatų lentelę. Kaip stengiatės neįsprausti jų į patogų pasakojimą apie „negalią įveikiančius“ žmones?
A. Lekavičius: Paprasčiausias atsakymas – šis filmas tik įpusėja, kur sporto filmai paprastai baigiasi. Bandome parodyti tą virsmą, kai profesionalūs aklieji sportininkai baigia karjerą ir kuo gyvena toliau. Filmo herojai nėra simboliai. Jie žmonės su puikiu, aštriu humoru, su silpnybėmis, su skauduliais, su žmonomis ir vaikais, be kurių neatvažiuotų į treniruotę.
Tikiuosi, kad filmas bus iššūkis žiūrovams persvarstyti gebėjimų ribas ir įprastas linijas, visuomenės nubrėžtas tarp neįgaliųjų ir sveikųjų. Filmas siekia panaikinti šias nematomas linijas, pristatydamas žmones, kurie savo veikloje kasdien iš naujo nubrėžia žmogaus galimybių ribas.
– Minėjote, kad be Vilniaus kino fondo paramos šis filmavimas lauke tikriausiai nebūtų įvykęs. Ką ji leido padaryti kūrybiškai – ar yra konkretus kadras, scena arba sumanymas, kurio be šios paramos filme tiesiog nebūtų?
A. Lekavičius: Labai konkrečiai: golbolas po atviru dangumi stadione – tos scenos be šios paramos tiesiog nebūtų. Toks eksperimentas nėra „atvažiavom ir nufilmavom“: reikia paruošti aikštę, vartus, linijas, kad saugiai vyktų žaidimas.
– Ačiū už pokalbį!
Martyno Norvaišo nuotraukos
