Interviu autorė: Austėja Gasparaitytė
Gabrielė Urbonaitė – scenaristė, kino režisierė ir montažo meistrė, šiuo metu dirbanti prie dviejų projektų – asmeninio dokumentikos filmo bei debiutinės pilno metro juostos, kurios filmavimai prasidės pavasario pabaigoje. Režisierė mokslus baigė JAV, mokėsi Bostone bei Niujorke, tačiau kūrybinį kelią tęsia Lietuvos kino industrijoje. Praėjusiais metais G. Urbonaitė buvo nominuota nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ už geriausią montažo režisieriaus darbą filme „Per arti“.
– Gabriele, kaip prasidėjo Jūsų kelias į kino industriją?
– Mano kelias į kino industriją prasidėjo „Skalvijos“ kino akademijoje, kai man buvo 14 metų. Ši veikla mane itin įtraukė į kino pasaulį, susiradau bendraminčių draugų – kartu mes gilinomės į kiną, kūrėme filmus. Nusprendžiau tęsti šią kelionę, todėl išvažiavau studijuoti kino režisūros į JAV: iš pradžių mokiausi Bostone, o vėliau ir Niujorke. Tačiau vis grįždavau į Lietuvą kurti trumpametražius filmus, o šiuo metu dirbu tiek su vaidybiniais, tiek su dokumentiniais filmais.
– Kaip ir kodėl nusprendėte studijuoti užsienyje?
– Tais metais, kai baigiau mokyklą, LMTA nebuvo renkamas kino režisierių kursas. Norėjau studijuoti Prancūzijoje, bet pasitaikė galimybė išvažiuoti į JAV, nes ten tuo metu dirbo mano tėvai. Prasiplėtė ir mano akiratis – JAV daugiau galimybių, mokiausi su užsieniečiais, dėstė kino industrijos profesionalai iš įvairių pasaulio šalių. Tačiau po studijų kursiokai yra linkę išsilakstyti į savo šalis, todėl su jais filmų toliau nebekuri. Negalėčiau vienareikšmiškai patarti studijuoti užsienyje, nes, manau, kad Lietuvoje kino akademija yra itin stipri – svarbiausia žinoti, ko sieki, kaip ir su kuo nori dirbti.
– Jūsų nuomone, kuo skiriasi Lietuvos ir JAV kino industrijos?
– Manyčiau, kad daug kuo – pirmiausia, dydžiu, finansavimo galimybėmis. Priešingai nei JAV, mes Lietuvoje turime nacionalinį finansavimą – todėl finansinę paramą lengviau gauti, pavyzdžiui, debiutiniam filmui. JAV vyrauja privatūs fondai, be abejo, visi žino Holivudą, tačiau JAV kino industrija didelė ir marga, turinti daug įdomaus nepriklausomo kino tiek rytų, tiek vakarų pakrantėje. Iš tikrųjų sunku įvertinti šių dviejų šalių kino industrijas, nes jos labai skirtingos. Aš džiaugiuosi, kad esu Lietuvos kino industrijos dalimi, nes ji maža, bet auganti – čia lengviau pajusti bendruomenės jausmą.
– Kokia buvo Jūsų, tuomet dar studentės, patirtis užsienyje?
– Man studijos užsienyje patiko, nes teko susidurti su įvairiais iššūkiais, todėl daug ko išmokau. Studijuojant magistrą koncentravausi į scenarijaus rašymą, supratau ne tik tai, kad galiu rašyti, bet ir tai, kad man tai patinka. Iš kitos pusės, buvo sunku, nes Niujorkas didelis miestas, studijos įtemptos, o aš geriau dirbu ramesniu tempu. Mano kursas buvo surinktas po JAV prezidento Donaldo Trumpo išrinkimo. Įdomu tai, kad net ir kurse jautėsi susiskaldymas dėl skirtingų pažiūrų ir padidėjęs jautrumas sociopolitinėms temoms.
– Kaip ir kada kilo noras išmokti montažo meistrystės? Kokia Jūsų patirtis šioje srityje?
– Montažo manęs išmokė mano mama, kai dar lankiau „Skalvijos“ kino akademiją. Rimčiau pradėjau montuoti studijų metu, nes dirbau su dokumentiniais filmais – tokiu būdu ėmiau užsidirbti. Žinoma, JAV reikia kilti laipteliais, todėl iš pradžių buvau montažo asistente. Kuo toliau, tuo daugiau kūrybinių užduočių gaudavau, priėjau prie scenų montavimo. JAV esu dirbusi prie trijų dokumentinių filmų, o grįžusi į Lietuvą jau montavau savo pirmąjį vaidybinį pilnametražį filmą.
– Kuo šis darbas yra įdomus? Kokie didžiausi šios profesijos iššūkiai?
– Man patinka rasti tam tikrus sprendimus montaže – iš tikrųjų papasakoti istoriją, gal net ir perrašyti scenarijų į gerąją pusę, jeigu to reikia. Svarbu vaizdais išgauti tam tikrą emociją, todėl šis procesas, mano atžvilgiu, kūrybiškas. Kalbant apie iššūkius, darbas yra sėdimas – prie ekrano reikia praleisti 8 darbo valandas. Ši kasdienybė gali trukti keturis mėnesius, jeigu yra montuojamas vaidybinis pilnametražis filmas, o jei dokumentinis – darbo procesas užtrunka dar ilgiau. Kiti iššūkiai gali atsirasti, jeigu medžiaga neatitinka lūkesčių – tada reikia ieškoti tam tikros išeities, bandyti kažką išspausti, tačiau šis iššūkis labiau kūrybinis ir man jis patinka. Manyčiau, kad didžiausias iššūkis yra pradėti, nesvarbu, koks darbas tai bebūtų. Visgi kai pradedi, įsivažiuoji, dirbti pasidaro smagu .
– Ar visuomet pavyksta išpildyti režisieriaus vizijas? Kas šiame procese sudėtingiausia?
– Priklauso nuo režisieriaus: svarbu su juo rasti ryšį, pagauti jo viziją. Man nėra sunku įsigilinti į kitą žmogų bei suprasti jo norus, nes moku atsiriboti nuo fakto, jog ir pati režisuoju filmus. Aš esu dirbusi su puikiomis Lietuvos režisierėmis, kurios aiškiai žino, ko nori. Mes kartu su režisieriumi išbandome viską, kol prieiname galutinį montažo variantą. Tačiau iš pradžių pirminį variantą sumontuoju pati, o vėliau žiūrime, ką reikėtų patobulinti.
– Kokias asmenines savybes reikia išsiugdyti, kad galėtum dirbti montažo srityje?
– Kantrybę, kuri reikalinga visuose kino kūrimo procesuose. Be abejo, jautrumą, nes reikia matyti skirtumus tarp dublių, jausti tam tikrus niuansus. Labai svarbu mokėti papasakoti istoriją, gebėti sukurti tam tikrą emociją, nes montažas – pasakojimas vaizdais.
– Dėkoju už pokalbį.
